Sąsaja tarp skurdo ir intymaus santykio su gamta nuo seno yra kaimo bendruomenių klasinio susiskaldymo dalis. Ekonomiškai prislėgtoms, „glūdumos” vietoms – idilinės naudos šaltinis. Žinoma, pietinės Amerikos valstijos nėra išimtis. Regionas yra pradžios taškas amerikietiškajam kaimo skurdo idealizavimui dar nuo tada, kai bostoniečiai kūrė populiarią muziką apie bėdžius, o Tidewaterio ir Karolinos kavalerijos ilgėjosi pakartoti normanų užkariavimą per priverstinį darbą kaip privalomąją sąlygą.
Plačiai visuomenės daliai intymus santykis su gamta, kaip skirtis tarp kaimo ir miesto skurdžių, patinka. Miesto neturtingiesiems idėja rezonuoja su atsiminimais apie bukolinę kaimo praeitį. Tiek miesto, tiek kaimo turtingiesiems požiūris patvirtina prielaidą, kad kaimo skurdžiai patenkinti sau gyvena harmonijoje su natūraliuoju pasauliu. Privilegijuotieji, atskirti nuo gamtos, jaučiantys kaltę dėl savo perviršių, permaino kaimo skurdžius į nekaltus ir tyrus „kilminguosius laukinius” (noble savages). Į juos žiūrima kaip į tragiškas progreso aukas. Ar išstumtieji „kaimiečiai“ tikrai taip žaviai sugyvena su gamta? O gal jie iš tikrųjų per daug žmogiški ir nesusimąstydami dalyvauja savo gyvenimo būdo nyksme?
„Ten, kur gieda vėžiai“ yra gamtininkės rašytojos Delia‘os Owens debiutinis romanas. Tai yra ir žmogžudystės istorija (murder mystery), ir brendimo romanas (coming-of-age story), kurio veiksmas rutuliojasi Šiaurės Karolinos pakrantėje XX a. 6-7 dešimtmečiais. Pasakojimas paremtas autorės kaip gamtininkės patirtimi, siekiama gyvai ir kritiškai parodyti gyvojoje atmintyje dar egzistuojančią pietinių valstijų visuomenę. Siužeto ašis – mergaitė vardu Kya, kurią šeima paliko Šiaurės Karolinos pelkynuose gyventi vieną. Dėl to, kad pelkės nepasiekia pilietinė valdžia, ji yra žemesniųjų klasių buveinė. (Kya paniekinamai vadinama „pelkių mergaite“ ir „baltąja šiukšle“, įrodant ryšį tarp „dykros“ ir ten gyvenančių „nesiskaitančiųjų“.) Gamta ir pelkės prieigos suteikia jai nepriklausomybę ir ad hoc šeimą. Artumas žemei leistų įtarti skurdą, bet drauge jis teikia ir visuomenę, ką iliustruoja gyvenimo „Spalvotųjų mieste“ pavyzdys – miesto gyventojai Kya‘ai tampa artimiausiu žmonių bendruomenės pakaitalu.
Deja, šiame skurdo ir gamtos persipynime Owens padaro labai specifinį – ir išties perdėm pažįstamą – siužeto posūkį. Skurdžių santykis su žeme nekyla iš jos išnaudojimo ar pastangų gamtai padedant tapti nepriklausomais. Priešingai, Owens kuria veikėją, kurios vertybės kyla iš simbiozės su gamta, gamtoje – neįtakodama savo aplinkos ji viską, ko reikia sėkmingam pragyvenimui, randa joje. Vėlgi, kaimo skurdas idealizuojamas: kitaip, nei miesto skurdžiai, „kaimiečiai“ nerodomi kaip ekonomiškai vargstantys tam, kad pragyventų.
Ironiška, bet santykis tarp pietiečių kaimo darbininkų ir žemės „Vėžiuose“ tiksliausiai įkūnytas nesimpatiškiausio veikėjo, Chase‘o Andrewso, personaže. Kya susiliejusi su gamta, o mergišius Andrewsas ją lytiškai išnaudoja (skatindamas jos destruktyvų brendimą), negana to išnaudodamas ir aplinką. Čia Owens priešpastato grynojo gamtos saugojimo nekaltybę su sėkmingai manipuliuojančiųjų gamtos ištekliais realpolitika. Tiems, kuriems gamta yra saugotinas, o ne žmonių kultivuojamas išgyvenimui dalykas, Kya bus miela figūra.
Visa tai rodo, kaip „Vėžiai“ išreiškia esminę tiesą apie klasę ir aplinkosaugą. Ar reikia saugoti ekologišką gamtą tam, kad užtikrintume galimybę iš žemės apdirbimo pragyventi (kaimo skurdžiams)? O gal romantizuojame dėl privilegijuotoms klasėms teikiamos naudos? Kokią kryptį pasirinkti turėtų atsakinga ekologijos vadyba? Žemę išnaudojantys (ir ant jos gyvenantys!) praščiokai „Vėžiuose” ir kitur matomi kaip ideologinio pasidavimo ženklas. Visai netyčia Owens duoda pavyzdį, kaip tai atrodo. Romano pabaigoje – dutūkstantieji ir Berklikovo (Barkley Cove) miestas pertvarkytas į tokį, kur, greta įvairiausių pietinėms valstijoms būdingų gyvenimo stiliaus prekių, kukurūzų košė pavirtusi polenta. Tačiau su gamta žmonių giluminis ryšys nutrauktas ir/arba sterilizuotas. Ironiška, kad tai nutikę ne dėl pelkes ir vienas kitą išnaudojančių rednekų. Tai sėkmingas subrendusios Kya‘os natūristinis meno kūrinys – prijaukintos ekologinės ideologijos triumfas.
Tiek pat prablaivinantis yra ir „Vėžių“ patekimas Reese Whitherspoon knygų klubo „Hello Sunshine“, su įžymybių gyvenimo būdo brendingu, glėbin. Knyga sėkminga dėl to, kaip joje sujungiamas kilmingasis laukinis (pietinių valstijų „baltosios šiukšlės“ ar „murziai“) ir paguodžianti gamtos išsaugojimo vizija – dramatiškai perteikta moters, kuri išmoksta jausti meilę, savo kūną ir gamtą, istorija. Realybė yra kur kas dviprasmiškesnė: gausiai subsidijuojama ekologinė industrija ir pietinių valstijų kaimo vietovių gyventojai nesutaria. Romane „Vėžiai“ trūksta pripažinimo, kaip „primityvūs“, „atsilikę“ Pietūs mėgina atsispirti „progresyvių“, „elitinių“ Pietų spaudimui (ar tiesiog pirmųjų išstūmimui). Pasakojime juntamas palankumas kaimo gentrifikacijai, tuo pat metu pateikiama retušuota Pietų valstijų miestelių praeities reprodukcija. Miestelėnai šiandien, kaip ir knygoje, vis dar pašiepia užmiesčio „pelkių šiukšles“. Vienintelis skirtumas – kad miestelėnai dabar turi Whitherspoon palaiminimą, ir pelkių šiukšlės turbūt – kiek mažiau kilniai nei „Vėžių“ užpernykščiai herojai – verda metą kvaišalų fabrikėlyje ar žvejoja elektros srove, pajungę automobilio akumuliatorių.
Owen romano žinutė – vienintelė atstumtosios protagonistės ir „pelkynų šiukšlių“ perspektyva yra tapti ekologijos/kultūros muziejų kuratoriais tose pačiose vietose, kur jie kadais kovojo už savarankišką gyvenimą. Laimei, autorė nepateikia šito kaip laimingos pabaigos. Ji žino, kad gamtos saugojimas potencialiai prieštarauja socialinei ir kultūrinei lygybei. Savo prieštaravimais Kya‘os istorija labai primena Šiaurės Karolinos liaudies herojų Robertą Harrillą, žinomą kaip Fišerio forto atsiskyrėlis (The Fort Fisher Hermit), kuriam gyvybę, kaip pasakojama, atėmė žiaurūs vietiniai chuliganai. Jis yra sakęs: „Čia būnant, mano gyvenimas banguoja kaip senoji jūra… Tik nuo gamtos priklauso mano egzistavimas.“ Dabar sunku negūžčioti, matant tokį pasigėrėtiną pasitikėjimą. Akivaizdu, kad ne, ponas Harrillai. Gamta yra gamta, o šalia – visa kita. Ir nėra čia harmonijos. Visiškai ne.
Publikuota 2019-03-05 internetiniame portale artsfuse.org.
Literatas, žurnalistas ir kritikas Jeremy Ray Jewell – Masačusetso universiteto filosofijos studijų ir idėjų istorijos Londono universiteto absolventas rašo filosofijos, folkloro, kultūros, politikos, religijos temomis, ypatingą dėmesį skiria JAV pietinėms valstijoms, nuo 2007 m. Bostone leidžiamo kultūros portalo „artfuse.org“, Šiaurės Karolinos portalo „Scalawag“ autorius, kuria tinklaraštį „That‘s Not Southern Gothic“.
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Repšytė ir Sandra Bernotaitė.
