Kai negalvoju apie Krasznahorkai

Kai neskaitau Kafkos, galvoju apie Kafką.
Kai negalvoju apie Kafką, ilgiuosi galvojimo apie jį.
Kurį laiką pasiilgęs galvojimo apie jį, pasiimu ir skaitau jį darsyk.

„The White Review“ interviu su László Krasznahorkai

Akimirką, kai kas nors kitas perskaito rankraščius, peržiūri ką tik sumontuotą filmą ar nutapytą paveikslą, kūrinys ir jo prasmė išsprūsta autoriui iš rankų. Prasmė pereina į kitas sąmones, į kitų pašnekesius ir sapnus, įgyja nuorodų, konotacijų, interpretacijų ir simbolių, jau esančių nebe autoriaus valioje. Ilgainiui bet kokia interpretacija, ignoruojanti šį kontekstą, – ypač jei tai klasikos kūrinys, interpretuotas ir perinterpretuotas kelis šimtmečius, – tampa sekli ir prėska.

Shakespeare’o 600-ųjų metinių proga Stratforde prie Eivono surengtame pasirodyme buvo pateiktos dešimtys skirtingų jo dramų ir komedijų interpretacijų, išreikštų skirtingomis medijomis: nuo baleto iki hiphopo, nuo klasikinės muzikos iki džiazo.

Panašiai yra su László Krasznahorkai kūriniais, apie kuriuos vis sunkiau kalbėti, apeinant ir ignoruojant Béla’os Tarro filmus. Per „Verkmeisterio harmonijas“ daugelis atranda ir „Priešinimosi melancholiją“, pirmąjį autoriaus romaną lietuvių kalba (iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis, „Kitos knygos“, 2016). Šiuo atveju kyla pavojus, kad romanai bus skaitomi turint ekranizacijos sukurtas išankstines vizualizacijas ir prasmės akcentus. Ypač turint omenyje, jog Tarras stipriai apkarpė veikėjų ir scenų skaičių, iš esmės palikdamas tik centrinę romano dalį. Romanas nusipelno platesnio aptarimo, nepraleidžiančio esminių vidinių herojų problemų, kurios ne visada matomos filme.

* * *

Kaip ir „Šėtoniško tango“ („Sátántangó“ – 1985 m. autoriaus romanas, pagal kurį Tarras pastatė rekordiškai ilgą filmą), Krasznahorkai „Priešinimosi melancholijos“ veiksmą plėtoja besigaiveliojančioje sovietinėje Vengrijoje, kur jau turėtų matytis nepriklausomybės prošvaistės. Tačiau šis pasaulis labai tamsus.

Knyga prasideda Pflaumnei, opere­čių, tvarkos ir saikingo gyvenimo propaguotojai, važiuojant sausakimšu vėluojančiu traukiniu (grafiko nesilaikymas –­ pirmas chaoso ženklas), tik pamanykite, tame pačiame vagone su varguoliais, niekaip negalinčiais palikti jos ramybėje. Pflaumnė tik ir meldžiasi, kad jai nereikėtų kalbėtis su šiais vargdieniais, nes ką gi gero jie gali jai papasakoti. Panieka ir moralinės aukštumos (čia tiktų Virginia’os Woolf sukurtas high-brow – aukštų antakių, išsilavinusios, aukštesnę moralinę poziciją visuomenėje prisiimančios klasės paveikslas) galiausiai įstumia Pflaumnę į komišką situaciją. Pirmiausia užmezgusi akių kontaktą su netoliese sėdinčiu grubios išvaizdos vyru, dėvinčiu milinę striukę, ji galiausiai stengėsi pabėgti nuo jo. Jai nuėjus į tualetą, o nepažįstamajam ne taip supratus šią jos kelionę ir pasibeldus į tualeto duris tikintis romantinio nuotykio, Pflaumnės tvarkingam ir kultūringam gyvenimui staiga iškyla pavojus. Per šiukšles, prišalusias prie šaligatvių, parėjusi namo į savo nėriniais ir gėlėmis apkrautą butą-tvirtovę, prikimštą uogienių ir atsargų, Pflaumnė atsiriboja nuo pasaulio ir nuo savo sūnaus Valiuškos. Pasaulis, ignoruojamas inteligentų, rieda žemyn, bet gal vis dėlto tai pačių inteligentų problema: jie priima tvarką lyg savaime suprantamą ir jau nebesugeba tinkamai reaguoti į chaosą.

Būtent Valiuška ir lydi skaitytoją per visą antrą knygos dalį, kuri prasideda jo pasakojama istorija baro lankytojams apie pasaulio ir visatos harmoniją, istorija, kurioje dangaus kūnus reprezentuoja tie patys Valiuškos stumdomi girtuokliai. Filmas taip pat prasideda būtent šia ikoniška scena bare, Valiuškai, įkūnytam puikaus vokiečių aktoriaus Larso Rudolpho, linksminant girtus baro lankytojus. Ši magiškos tvarkos idėja, kur viskas turi savo vietą, kur visatos harmonija valdo mūsų gyvenimus, lydi Valiušką iki pat romano kulminacijos. Netrukus skaitytojas sužino, jog Valiuška yra Džerdžio Esteros, atsiskyrėlio, buvusio muzikos mokyklos direktoriaus, didžiai gerbiamo visame mieste, mokinys ir slaugytojas. Jų santykis prasideda kaip mokinio ir mokytojo: mokytojas, metų metus kaupęs patirtį ir žinias, paternalistiniu žvilgsniu priima visus Valiuškos pasakojimus ir haliucinacijas – „jo stebėtiną aklumą ir neužkrečiamą žavesį“. Mama Valiušką laiko elgeta, visas miestas – kvailiu, o ir pats mokytojas, atrodo, įsileidžia jaunąjį paštininką tik norėdamas pasimėgauti dėmesio bei šlovės likučiais.

Nuo pat knygos pradžios Valiuška priešpriešinamas Esterai, kuris ieško naujų harmonijos muzikoje principų, atmesdamas Werckmeisterio, baroko muzikos teoretiko, harmonijas kaip derinimo principus. Naivus ir kvailas Valiuškos įtikėjimas dangiška visatos tvarka yra išjuokiamas ne tik baro lankytojų, bet ir didžiojo Esteros. Šis, tyliai pašiepiantis ir sarkazmu palydintis jaunąjį mokinį, slepiasi sename šaltame name.

Esminis knygos epizodas sukasi ap­link banginio iškamšą, paslaptingų cirko veikėjų atvežtą į miestą ir lydimą minios nusivylusių maištininkų iš aplinkinių rajonų, tik ir laukiančių „hercogo“ – paslaptingo cirkininko – nurodymų. Maištas išties prasideda, keistai pramogai – negyvam banginiui – davus pretekstą burtis. Neilgai trukus chaosas ir smurtas išplinta, nelabai aišku kodėl, nelabai aišku ir ką daryti. Šiame chaose išnyra Esternė, buvusi direktoriaus žmona, nuo pat pradžių rezgusi planus, kaip sutvarkyti miestą, išjudinti akciją ŠVARUS KIEMAS, TVARKINGAS NAMAS. Nugirdžiusi meilužį policijos viršininką, ji suburia rotušės pirmininką bei ištikimus draugus ir imasi iniciatyvos sutramdyti miestą siaubiančius maištininkus.

Nusiaubtos parduotuvės, ligoninės, gąsdinami gyventojai ir šaltyje prievartaujamos moterys – viso šito sūkury įsisukęs ir Valiuška, iki pat tos akimirkos, kai maištautojai sustoja, supratę, jog maištas išsisėmė, atėjo natūralus galas, iki akimirkos, kai tenka bėgti, kariuomenei suimant visus iki vieno maištininkus. Esternė paima miestelio valdžią, o Estera pagaliau išeina į lauką ieškoti Valiuškos, ieškoti vienintelės jam likusios vilties, degdamas aistra išgelbėti Valiušką ir juo rūpintis.

* * *

Neseniai vienas pažįstamas prancūzas, literatūros studentas, skundėsi: kad ir kokį kūrinį pasiimtų, visur jį persekioja ta pati teorinio ir praktinio gyvenimų problematika, susipinanti tiek su gėrio ir blogio, dvasios ir proto dialektikomis, tiek su tvarkos ir chaoso dinamika. Regis, negalėjimas atsiriboti nuo tos temos varė mano draugą į neviltį – o kartu žlugdė ir jo akademinę karjerą. Turbūt tik pritarsiu dėl jo manijos sakydama, jog chaoso ir tvarkos dinamika yra „Priešinimosi melancholijos“ centre.

Knyga neria į šią seną chaoso / tvarkos problematiką (tai randama ne tik Franzo Kafkos, Jorge’s Luiso Borgeso kūriniuose, bet ir Hermanno Hesse’s „Stiklo karoliukų žaidime“, Jean-Paulo Sartre’o „Šleikštulyje“ ir daugybėje kitų literatūros kūrinių) su nauja energija ir naujais simboliais.

„Priešinimosi melancholijoje“ blogis yra labai materialus ir tikras Hercogo, vieno iš keistų cirko artistų, asmenyje. Jis kalba keista kalba, mes nedaug apie jį težinome, ir nežinia tik labiau sustip­rina baimę. Jis nėra matomas, nekursto žmonių konkrečiais reikalavimais, iš tiesų Hercogas tėra pretekstas, tik šiaudinė kaliausė, atsakinga už tai, kas ir taip neišvengiama. Bet jo galia maištininkams yra absoliuti. Pastarųjų neviltis ypač įdomi šiandienos pasauliniame kontekste, kur nusivylę piliečiai JAV, Didžiojoje Britanijoje ir visoje Europoje renkasi kraštutines partijas gerai nežinodami, už ką jos kovoja.

Tačiau priežastys, reikalavimai, norai nebesvarbūs neišvengiamybės akivaizdoje. Nors knyga ir įtraukia skaitytoją per chaoso ir tvarkos opoziciją, ilgainiui pati skirtis tampa dirbtinė ir nebeaktuali. Mūsų troškimai nebeturi prasmės, sako Krasznahorkai interviu „Vengrijos literatūros“ portalui: “Po truputį, po daugybės metų nepailstamų klajonių, aš pradedu įtikėti, kad nebėra vietos, vertos troškimo. Jau niekur nieko nebėra. Taigi tėra negatyvi namų trauka ir pozityvus užsienio atstūmimas.”

Knygos pabaigoje skaitytojas mato lūžius, patiriamus abiejų pagrindinių veikėjų, šiems apsikeičiant vaidmenimis: Valiuška pirmąsyk išvysta blogio pasekmes, maištininkai tempiasi jį kartu ir verčia žiūrėti į chaosą, griūvančią tvarką. O Estera suvokia, jog tvarka ir prasmė gali slypėti viename vieninteliame žmoguje, dangiškoji darna gali atsiverti santykyje su kitu žmogumi. Valiuška šioje vietoje primena kitą kvailį, tiksliau – „Idiotą“. Kunigaikštis Myškinas, negalėjęs pakelti savo geranoriškų veiksmų pasekmių, tragiškai nugrimzta į iracionalybę: nusivylimas žmogumi atima tikėjimą ir viltį pasauliu bei jo tvarka, lydėjusius Myškiną ir Valiušką. Apsivertus vaidmenims, Valiuška pagaliau išmoksta Esteros pamoką apie skaudžią realybę, o šis ieško mokytojo jau Valiuškos asmenyje.

Valiuška bėga, o Estera ieško. Vienintelė Esternė triumfuoja sugniaužusi miesto valdžią savo putliame delne, pirštais valganti Pflaumnės paliktus konservuotus vaisius. Išties joje telpa tiek politinių personažų, jog sunku atsirinkti: nuo ištroškusių valdžios iki populistų, nuo autoritarizmo užuomazgų iki technokratijos ir vertybinės politikos žlugimo.

Kita tvarkos ir chaoso interpretacija, žinoma, paliečia tvarkos, kaip saugumo bei ramybės, ir chaoso, kaip diskusijos, sujaukimo, ieškojimo, problematiką. Gyvename vis racionalėjančiame pasaulyje, kur tyrimai ir mokslai brėžia ateities tvarkos kontūrus ir būtent chaosas, kaip nežinomybė ir ateities nenuspėjamumas, yra laisvės, esminės intelekto sudedamosios dalies, pagrindas. Krasznahorkai neliepia mums rinktis tvarkos arba chaoso, jis tik parodo, kaip kraštutinumai nuveda į vergovę, vienokią ar kitokią – beprotybės ar valdžios.

Vengrijos miestelio socialinė realybė neišvengiamai primena Lietuvos kaimų situaciją (taip pat ir Rusijos, tos Rusijos, kurią A. Zviagincevas parodė filme „Leviatanas“). Visa tai gerai pažįstama lietuvių skaitytojui: pustuščiai, ap­šniaukšti miesteliai, neveiklūs merai ir apgirtę policininkai. Pasilinksminimai ir pramogos, kad ir banginio atvežimas, yra vieninteliai tikri įvykiai. Banginio, kaip Trojos arklio, metafora tiesiog šaukte šaukiasi būti analizuojama. Pavojus kyla ne iš arklio vidaus, o iš išorės, tų, kurie yra aplink. O gal ir viltis: galų gale priešinimosi melancholija – tai neįvykusios revoliucijos, bergždžio pasipriešinimo, porevoliucinio grįžimo į senąją tvarką liūdesys, primenantis Antrąją Prancūzijos respub­liką, o gal labiau Napoleono III sugrįžimą. Manėt, kad laisvinatės? Pagalvokit iš naujo.

Šis klausimas buvo ir tebėra opus galvojant apie perėjimą iš totalitarinės sistemos į demokratinę: pasipriešinimas prasmingas tiek, kiek iškovojama laisvė, nes tvarka, kad ir kokia saugi, gali supančioti ir palikti sėdėti aikštės vidury, širdį graužiant melancholijai.

Krasznahorkai knygų herojai atrodo gyvenantys atskiroje visatoje, šviesmečiais nutolusioje nuo mūsų, bet drauge labai gerai pažįstamoje. Kažkuo gal net primena šiemet pasirodžiusio televizijos serialo „Keistesni dalykai“ („Stranger Things“) visatą: egzistuoja pasaulis kažkur ten, anapus, kur viskas yra taip, kaip ir čia, tik tamsiau, nešvariau ir baisiau –­ pasaulis trūnija. Ir „Šėtoniško tango“, ir „Priešinimosi melancholijos“ gyventojai, regis, yra gimę su neatimamu šviesos ir harmonijos siekiu, bet kasdienis jų gyvenimas trūnija permirkęs baime, išdavyste ir smurtu. Tam tikra pras­me tai modernaus pasaulio inversija – mūsų gyvenimai gražūs, bet ta tiesos ir harmonijos siekiamybė jau nurungta chaoso bei moralinės hierarchijos trūkumo. Tačiau jokiu būdu tai nėra modernaus pasaulio kritika. Krasznahorkai atsitraukia nuo pasaulio, jo kūryba išlaiko tik minimalias sąsajas su realybe, kokią mes ją pažįstame. Jis pabrėžia nemanantis, jog literatūra kaip nors tiesiogiai gali būti susijusi su visuomene, literatūros poveikis realybei yra netiesioginis ir itin sudėtingas. Jis pastebi, jog Rytų kultūrose menas neturi beveik nieko bendra su savalaike realybe, jis yra realybės dalis nebūdamas integralia visuomenės dalimi. Todėl laikyti šią knygą (ir netgi filmą) komunizmo kritika reiškia stipriai apriboti literatūrinės analizės lauką.

Vis dėlto kitais aspektais knyga, ypač jos stilius, yra daug artimesni realybei. „Trumpi sakiniai yra dirbtiniai, – sakė Krasznahorkai interviu dienraščiui „The Guardian“. – Mes beveik niekada nenaudojame trumpų sakinių, mes darome pauzes ar įsikimbame sakinio dalies. Bet ši ypatybė, – trumpi sakiniai su tašku gale – nors ir klasikinė, yra dirbtinė, tik paprotys, – galbūt tai padeda skaitytojams, bet tik dėl vienos priežasties: jie per pastaruosius kelis tūkstantmečius išmoko, jog trumpi sakiniai yra labiau suprantami. “ ilgi, bet neapkrauti ir neakademiniai sakiniai, prie kurių lietuvius turbūt jau pripratino Kristina Sabaliauskaitė, leidžia pasakojimui leng­vai lietis.

Krasznahorkai šykšti dialogų atsverdamas juos vidiniais monologais, mintimis, susiliejančiais su miesto realybe, riaušėmis, tvarka ir šalčiu. Panašiai ir visa knyga šykšti greičio ir jaudulio, bet suduoda stiprų emocinį niuksą į paširdžius.

***

„Pasipriešinimo melancholija“ yra antitezė knygoms. Bent jau toms, kurios paprastai užkiša prekybos centrų knygų lentynas: Krasznahorkai nesiūlo veiksmo, melodramos ar gyvenimą keičiančių pamokų, kaip valgyti, melstis ir mylėti. Čia nėra išganymo.

Rašytojas šaiposi iš noro sugriauti ir sukurti tvarką iš naujo, nežinant, kaip ir kodėl, šaiposi iš Prancūzų revoliucijos atliekų. Nors tiesti tiesiogines paraleles su komunizmu ir realybe pavojinga, knyga vis dėlto neatskiriama nuo Vengrijos bei Europos istorijų: pirmąkart publikuota Vengrijoje 1989-aisiais, žlungant socializmui, ji yra merdinčių idealų simbolis. „The New Yorker“ apžvalgininko Jameso Woodo žodžiais, „Priešinimosi melancholija“ yra apokalipsės komedija, kur Dievas ne tik susikirto, bet net ir neatėjo į egzaminą.

Publikuota “Literatūra ir Menas” 2016-12-16