Jei netyčia apsemia ramybė

Fernando Pessoa „Nerimo knyga“, vert. Audrius Musteikis, Odilė, 2020.

Dar nėra buvę psichinės krizės, kurios neišgydytų valandos trukmės skaitymas. O ištisos vasaros trukmės skaitymas ką? Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ netikėtai atėjo į mano namus birželį ir prilipo prie stalo paviršiaus ilgam.

„Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

Šią citatą pratęsiu komentaru apie autoriaus tapatybę: Pessoa kūrė pasirašydamas virš 70 vardų. Pats vadino juos ne pseudonimais, o heteronimais, mat kiekvienas vardas turėjo atskirą, įsivaizduotą (nenoriu sakyti feikinę) tapatybę. Rašė ir kaip poetas, ir kaip prozininkas, žurnalistas, kritikas, filosofas, aktyvistas…

Bernardo Soarešas – šios knygos autorius ir pasakotojas – viena iš Pessoa’os tapatybių, gimusi būtent šiai knygai. Soarešas gimė šiai knygai ir mirė su ja.

* * *

Vakar vėlai vakare, po pasivaikščiojimo, vėl užėjo lietus ir lijo visą naktį, ir dabar dar lynoja, apsiniaukę, ir mane apėmusi zelandietiška nostalgija. Šitokios dar nežinojau. Atvėriau langus ir įleidau vėsaus gryno oro. Toliau su Pessoa ir jo nerimu gėriau kavą. Skaičiau:

„Gyventi nuaistrintą, kultūros prisodrintą gyvenimą idėjų lauke, skaitant, svajojant, mąstant apie rašymą; gana lėtai, kad visada išliktum ties bodesio riba, ir pakankamai blaiviai, kad į tą bodesį neįpultum. Gyventi tokį gyvenimą atokiau nuo emocijų ir mintijimų, vien tik emocijų mintimis ir minčių emocijomis. Palaimingai telkšoti įsaulyje kaip tamsiam ežerui, apaugusiam gėlėmis. Ūksmėje išlaikyti tą individualybės orumą, kuris reiškia nieko nereikalavimą iš gyvenimo.“

Taip tiršta nevilties, sutemų, skausmingo liūdesio ir nemigos kančios, bet tuo pačiu išnirstama į paviršius ir pripažįstama: be jų nebūtų gelmės suvokimo. Kartais atrodo, kad autorius (jis gi poetas, to negali pamiršti nei puslapiui, nei eilutei) tyčia apverčia sakinio konstrukciją, norėdamas pamatyti, ką pats apie tai mano. Absurdiškumas ir netiesa, ir sapnas. „Suprasti – tai pamiršti mylėti.“ Koanas sustabdo minties tėkmę ir pasineri į lietų, į portugališką dulksną, svarstai, ar tai įmanoma, tokia pažįstama depresija – ar ji universali? Kas čia vyksta, kas darosi tarp eilučių? Skaitai poeziją, o tavo esybė jau kitur – tave nuneša. Štai, kas vyksta – nuneša.

Vis prisimenu vienos moters komentarą feisbuke: atsivertusi šią knygą karantino pradžioje ją greit užvertė – per sunku, ne dabar. Kodėl ne? Poezija mane visada gelbėjo tais laikotarpiais, kai negalėdavau mąstyti ir per daug jausdavau, kai būdavau susipainiojusi ir viskas buvo karšta, plikomai karšta.

Pessoa‘ą galima ir reikia skaityti krizių metu: po eilutę. Tai aukščiausios prabos egzistencializmas, leidžiantis skaitytojui negyventi ir dėl to nenusižudyti. Kviečiantis skaitytoją likti gelmėje nevilties, ir visgi mėgautis gyvenimu. Tos nušvitimo akimirkos, kurias patiria pasakotojas, atpažįstamai skausmingos, tačiau pakylėjančios – ir koks gi mano gyvenimas būtų be jų? Tuščias, beprasmis. Deja, ar laimei – gyvenimo beprasmybę mes nuvejame savo širdies kančia. Vienatvę įmanoma priimti ir su ja sugyventi dvasinių turtų.

„Staiga, tarsi daktaras likimas man būtų išoperavęs akis ir išsyk pašalinęs įsisenėjusį aklumą, pakeliu galvą nuo savo bevardžio gyvenimo, kad aiškiai suprasčiau, kaip aš egzistuoju. Ir regiu, kad viskas, ką nuveikiau, viskas, ką mąsčiau, viskas, kuo buvau, tėra melo ir beprotybės rūšis.“ – Kaip įmanoma su tuo nesitapatinti! Nejau esama žmonių, kuriems bent valandai nenušvinta akyse, nenuslenka toji kasdienybės ir tuštybės civilizacijos katarakta, vartotojo rolė išaiškėja ir tampa groteskiškai gėdinga, ir pamatome, kas esame iš tiesų? O galiausiai (ten pat): „Žvelgiu, nelygininant į saulės, besiskverbiančios pro debesis į apšviestą aikštelę, į savo ligšiolinį gyvenimą; ir su metafizine nuostaba pastebiu, kad visi užtikrinti mano poelgiai, visos aiškiausios mano idėjos ir visi logiškiausi ketinimai ir esmės tebuvo prigimtas girtumas, natūrali beprotystė, didis neišmanymas. Aš netgi nevaidinau. Mane vaidino. Buvau ne aktorius, o jo judesiai.“ Mes net ne aktoriai – naujas lygis.

Pessoa‘ą reikia vartoti taupiai. Kai skaitydama pajuntu, kad prisipildžiau tarsi vandens surinkimo indas, pastatytas po lietvamzdžiu, užverčiu ir atsitraukiu – gyvendama jausti, kaip skleidžias manyje toji poezija. Autobiografija be faktų, rašo autorius. Ko gera, tai tokia universali autobiografija, po kuria galima pasirašyti masiškai arba vienu žodžiu: žmonija.

* * *

Kai kurių žmonių emocinį infantilumą maskuoja patriotizmas. Tai tokia aukšta dorovinė vara (?), kad neįmanoma kritikuoti žmogaus, ignoruojant jo demonstruojamą taurumą ir pasiaukojimą kam kitam. Nors išties jis gali būti visai netaurus ir nepasiaukojantis šmikis. Išmokti garsiai kartoti lozungus yra nesunku, ir tam tikros lietuvių kartos labai gerai moka tuo manipuliuoti, dar iš sovietmečio.

Dėl ko mus persergi Pessoa? Žmogus yra paradoksalus ir dažnai savyje nederantis. O, kaip nuostabiai nedera jame pačiame didybės manija (vyriškas jos variantas), gražusis naricisizmas ir nuolankumas prieš nežinomybę!

* * *

Kartais mane apninka dvigubi neiginiai, pavyzdžiui, nereikia bijoti. Nereikia – neiginys, atvirkščiai būtų: reikia. Vietoj bijoti turėtų būti drąsa. Taigi: reikia būti drąsiai. Jei taip daugumą dalykų išversčiau? Drąsos, mano vaike!

Individuus: ką reiškia būti nedaloma? Ar nesu pakeliui į nedalomumą, jeigu veidrodyje imu matyti save visą, ne tik raukšlę kaktoje, ne tik spuogą ant skruosto, ne tik pigmentines dėmes, ne tik kaulėtas savo pėdas, ne tik apsunkusius akių vokus, raukšles, kurios po miegojimo išsilygina… Ką reiškia matyti save ne kaip amžių, ne kaip lytį, ne kaip socialinę būtybę, ne kaip vardą su pavarde, ne kaip vyro moterį, ne kaip profesiją, o – save. Aš esu aš. Visa kartu ir niekas atskirai. Tai reiškia būti nedaloma. Tokia nedaloma siela gali mylėti ne tik save.

Pessoa ramina: „Kad pajusčiau greičio malonumą ir siaubą, man nereikia greitų automobilių nei greitųjų traukinių. Užtenka tramvajaus ir stulbinamo gebėjimo abstrahuoti, kurį turiu ir puoselėju.“ Žiūrėdamas į kito žmogaus nugarą jis svarsto: „Visi miegantieji vėl tampa vaikais. Gal todėl, kad miegant neįmanoma daryti bloga ir nutolstama nuo gyvenimo; ir didžiausias nusikaltėlis, ir uždariausias egoistas dėl šių natūralių burtų yra šventas, nes miega. Žudyti miegantįjį lygu žudyti vaiką – neįžvelgiu jokio apčiuopiamo skirtumo.“ Toliau jis rašo, kad to žmogaus nugara miega, nes žmogus eina nesąmoningai ir gyvena nesąmoningai. Mes visi miegame, o gyvenimas – sapnas.

Tada dar toks suktas klausimas: „Kuo aš mirštu, kada esu?“

* * *

Esu vieniša, bet turiu Pessoa‘ą: „Ūmai esu vienas pasaulyje. Visa tai regiu nuo dvasinio stogo. Esu vienas pasaulyje. Matyti – tai būti atstu. Matyti aiškiai – vadinasi, sustoti. Analizuoti – būti svetimam. Žmonės eina prošal manęs neužkliudydami. Aplink mane tiktai oras. Aš toks atsiskyręs, kad juntu atstumą tarp savęs ir kostiumo, kurį esu apsivilkęs.“

Mano tikslas – kamaraitė mano viduje, meilinga kryptis į save. Išvesti save rūpestingai iš skausmo zonos. Bet ir nesibaiminti dėl to skausmo – tai gyvenimo dalis, tai reikia išjausti. Drauge su pykčiu, nepatenkintu, betiksliu geismu, pavydu. Pessoa parodo, kad skausmas gali būti estetiškas, gražus ir pasigėrėtinas. Galima kentėti ir iš to kurti poeziją. Skausmas pakylėja ir skausmas augina. Kančia atskiria nuo žmonių, bet atgręžia mus į save. Gelmėse nėra lengva, tačiau būtų blogiau nepanirti visai, taip ir likti kamščiu paviršiuje siūbuojančiu.

Todėl aš sveikinu savo skausmą.

* * *

„Norėdamas pasakyti, kad egzistuoju, sakysiu: „Esu.“ Norėdamas pasakyti, kad egzistuoju kaip atskira siela, sakysiu: „Esmi.“ Bet jei norėsiu pabrėžti, kad egzistuoju kaip esybė, pati save kreipianti ir formuojanti, pati sau atliekanti dieviškąją kūrimo funkciją, kaipgi galėsiu išsiversti be sangrąžos, be intranzityvumo? Ir tada triumfuodamas pasakysiu visiškai antigramatiškai: „Esuosi.“ Šituo žodelyčiu būsiu išreiškęs visą filosofiją. Ar ne geriau negu keturiasdešimčia sakinių nepasakyti nieko?“

Dar: „Parašyti ką nors ištisinio, baigtinio, gero ar prasto – net jeigu tai niekada nebūna visiškai gera, dažniausiai nebūna ir visiškai prasta – taip, parašyti ką nors baigtinio – tikriausiai tai ir sukelia man pavydą, dažniau jį nei kokį nors kitą jausmą. Tai lyg turėti vaiką. Tai nebus tobula, kaip netobulos visos žmogiškosios būtybės, tačiau tai bus mūsų, kaip ir vaikai yra mūsų.“

Apie netobulumo priėmimą ir vaikus, kaip netobulas, bet mūsų, būtybes – tai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet iš antro – labai stipru. Iki šitos minties gyvenau keturiasdešimt penkerius metus, ir tai dar tik bandau patikėti, priimti ir susitaikyti.

* * *

Pessoa vis randa ką šokiruojančio pridurti. Štai vėl jo apvertimai: „Puoselėju neapykantą veikimui kaip oranžerijos rožę. Pataikauju pats sau tokia nesantarve su gyvenimu.“ Tada: „Veikti reiškia ilsėtis.“ Tada: „Visos problemos neišsprendžiamos. Problemos buvimo esmė – sprendimo nebuvimas. Fakto tyrimas reiškia fakto nebuvimą. Mąstymas – nesugebėjimą gyventi.“

Kurį laiką apžiūrinėju šią minties grandinėlę. Tai svajotojo postulatai, žinoma. Bet tai patyrusio svajotojo, svajotojo profesionalo dėlionė ir vartymas. Net įtariu, kad poeto galvoje įvykusi tokia perversija – nuolat apvertinėti – ir stebėti, kas gaunasi, ir stebėtis. Dažniau būtų išgirstama tokia grandinėlė: puoselėju neapykantą svajojimui, siekiu santarvės su gyvenimu, visos problemos išsprendžiamos. Kaip problemos buvimo esmė gali būti jos sprendimo nebuvimas? Tačiau kirba nuojauta, kad taip ir yra. Jei problema būtų aiški ir turinti sprendimus, argi kybotume, pasidėję ją po akimis tiek laiko, kol ji imtų prašytis atskiro termino, atsirastų poreikis pavadinti tai „problema“, ne šiaip sau tikrovės spuogu, mažyčiu trikdžiu, kasdienybės kalneliais? Tada smūgis per veidą: fakto tyrimas reiškia fakto nebuvimą – kas tas faktas? O, faktų baisybė ir jiems nepelnytai priskirtoji galybė… Kiek kartų pastaraisiais (pandemijos) mėnesiais kartojau, kad mane neramina žmonės, kuriems svarbūs yra faktai, kurie faktais ramsto savo nuostatas ir etinius pasirinkimus? Kas tas faktas? Ir jei abejoji juo, surengi faktų tyrimą, ar tikrai ieškai to, kas egzistuoja? Galiausiai – mąstymas. Mąstymas, kaip nesugebėjimas gyventi. Čia mano protas sustoja ir eina ilsėtis. Nes veikti – reiškia ilsėtis. Voilà.

* * *

Noriu išrašyti visą trumputį 104 skyrių (p. 106):

„Jokia išskirtinė idėja neįeis į apyvartą, jeigu joje nebus bent dalelės kvailybės. Kolektyvinė mintis kvaila todėl, kad kolektyvinė: niekas neperlipa kolektyvizmo barjerų, nepalikdamas jam didžiosios dalies savo turimo proto tartum duoklės.

Jaunystėje esame dviese: mumyse koegzistuoja mūsų pačių protas, kuris gali būti didis, ir mūsų nepatyrimo kvailumas, kaip antras, žemesnis protas. Tiktai mums perėjus į kitą amžiaus tarpsnį jiedu susivienija. Visada paiki jaunystės poelgiai – iš čia: ne iš nepatyrimo, o iš nevienybės.

Aukštesniojo proto žmogui šiandien nelieka kito kelio, tiktai atsižadėjimas.“

Nevienybė, kaip šiandien suprantu, tai nebuvimas individualiu, nedalomuoju. Taigi nevienybės antonimas – nedalumas. Keista, kad abu žodžiai su priešdėliais, kurie neigia. Apvertus abu žodžiai tampa savo paties priešingybe ir emocinio krūvio ženklai (pliusas su minusu) apsikeičia vietomis, tenka apsukti batareiką: tai yra vienybė ir dalumas.

Kai randu posakį, kad „skauda pagal įgaliojimą“, imu suvokti, kad nerimas čia yra kviečiamas, puoselėjimas, jo laukiama, jis susikeliamas, jei netyčia apsemia ramybė. Nes: „Molas, vakaras, jūros kvapas – atskirai ir visi kartu – įeina į mano nerimo sudėtį. Neįmanomų piemenų fleitos ne švelnesnės nei jų nebuvimas čia ir mano šitas jų prisiminimas. Tolimos idilės prie upelių skaudina mane šią valandą, iš esmės panašią [.]“ Labiausiai poetą kankiną galėjimas kentėti ir labiausiai kankinasi poetas dėl to, kad tai ne visai tikra kančia. Nerimą čia reiktų suvokti kaip dovaną, kaip magijos elementą, paverčiantį tikrovę stebukline vieta, sapnu, kuriame neįmanoma mirti, bet labai įmanoma skraidyti.

Kas atsitinka, kai nesipriešini nerimui, kai dėkoji už jį, kai sieki jo, kai mėgaujiesi ir adoruoji? Jis nustoja draskytis, kandžiotis kruvinais dantimis, jis tampa širdies panacėja. Nerimas kaip juodas nematomas katinas, kurio buvimą savo širdies namuose privalai justi, idant ramiai miegotum.

Nes mūsų gyvenimas yra miegojimas, o miego metu mes nugyvename kažką žymiai svarbesnio ten, kur mūsų esaties yra šimtą kartų daugiau, bet mums pasiekiama ji vien tik per sapną.

* * *

Laumžirgis – tai faktas, kurio nereikia tikrinti, nereikia tyrimais jo įrodyti (taip būtų pagal Pessoa‘ą). Tai, ką užrašome, tampa tikra. Palauk, bet jis ir šitai išvertė! Juk tai, ką užrašome, tučtuojau tampa fikcija. O kaip, jeigu atvirkščiai? Fikcija jam yra tiesa, tikrovė, dimensija, kurioje esi gyvas – tai svajotojo egzistencinė pozicija. Tai, ką užrašome, tučtuojau tampa tikra. Vadinasi, žodis „nerimas“ knygos viršelyje irgi yra apvertimas: tai ramybės knyga.

* * *

Nerimo sudėtinės dalys: tikėjimasis ir baimė. Lūkestis kažko ir baimė to, kad tai įvyks arba neįvyks. Tad gal reikia dirbti ne su nerimu, o su lūkesčiais. Ne su nerimu, o su baime. Taip, visiškai taip. Lūkestis, kad bus taip, kaip man patogiau. Baimė dėl to, kad kitas žmogus nuspręs ne mano patogumo naudai ir man skaudės. Tai skaudės – tas jo apsisprendimas, kurio negaliu kontroliuoti. Dabar esu tokioje vietoje, kad suvokiu, jog kito žmogaus reikalai – jo biznis – ir bandymas tai kontroliuoti vadinasi manipuliacija. Net savo lūkesčio brukimas yra tam tikra manipuliacija.

* * *

Pessoa kala: „Mes – amžini klajūnai pačiuose savyje, ir nėra kito vaizdo, tik tas, kuriuo patys esame. Niekas mums nepriklauso, nes net ir patys sau nepriklausome. Nieko neturime, nes esame niekad. Į kokią visatą galėčiau tiesti rankas? Visata nėra mano: ji – tai aš.“

Ir supranti, ar ne? Tai nusiraminimo knyga, sakau. Tai žmogiškosios tragedijos priėmimas ir metafizinės laimės gimimas iš šio poetinės tragedijos meno. Mes esame savo pačių filtras – pasirenkame jį arba matome pasaulį pro jį nesąmoningai – skirtumas tik toks. Rinktis kitą filtrą, valdyti savo mintis, išgirsti savo norus, nepriimti savęs rimtai – tai kosminiai uždaviniai.

Stoviu šįryt prie lango auštant, visas kiemas dainuoja savais balsais, kažkodėl smarkiai soluoja žvirbliai, gal dėl to, kad jau mokosi skraidyti jaunikliai. Fone bosuoja varnos – Kauno Ramybės parko sekcija. Strazdeliai varo smuikais. Danguje kyla uždanga, raibuliuoja lubos – regis, nuo jų leidžiasi tešlos lašiukai, leistinukės skystumo. Spalvos – visa paletė. Kvapai – pradėjo žydėti liepos – pasirodo, jų toks gaiviai salsvas kvapas, kiek rūgštokas. Parsinešiau žiedų saujelę, nes, pakalbėjus su viena liepa, ji man pasiūlė vaišintis. Namie katinukas labai priėmė nagų draskyklę ir jau radau šešis nagelius – išsineria. Dabar jis susidomėjęs atvira spinta. Bandė lįsti į apatinę lentyną ir ten krapštė. Vis nepamiršta pažiūrėti į veidrodį. Vakar atidariau skardinę su žuvies paštetu, žuvimi kvepia vonios kambarys. Kėliausi pusę penkių, apie Jonines labai norisi keltis su saule. Mano namai yra puiki vieta gamtos stebėjimui.

Stoviu prie lango ir apžvelgiu: štai, mano karalystė. Labas rytas, karaliene. Panikos lygis – nulis. Ramybės lygis – septyni.

Leidžiu sau pamiršti.

* * *

„Pakylu nuo kėdės beprotiškomis pastangomis, tačiau toks įspūdis, jog sykiu pakeliu ir kėdę, o ji tokia sunki todėl, kad tai subjektyvizmo kėdė.“

Visgi jis rašo minčių pliūpsniais. Pagavau, kad su jais keliauju per puslapius. Skaitau tol, kol pajuntu, kad minties dėstymas, per kelias ar keletą dalių, jau baigėsi, jis nori atsikvėpti, parašo interliudą. Galiausiai pats prisipažįsta, kaip tai daro, kaip manipuliuoja mano dėmesiu: „Priežastis, dėl ko taip dažnai pertraukiu mąstymą peizažo intarpu, kuris vienaip ar kitaip įsiterpia į tikrą ar menamą mano įspūdžių schemą: šitie peizažai – tai durys, pro kurias pabėgęs išvengiu savo kūrybinės bejėgystės suvokimo. Vidur pašnekesių su savimi, sudarančių šios knygos tekstą, ūmai pajuntu būtinybę pasikalbėti su kitu žmogumi ir kreipiuosi į šviesą, pasklidusią, kaip dabar, virš namų stogų, regis, šlapių nuo tokio jos artumo; į švelnų aukštų medžių ant miesto kalvos lingavimą – jie atrodo arti pagalvojus, kad jų gali nelikti; į skelbimais aplipintus tiesius namus su langais kaip raidėmis, kur negyva saulė auksina drėgnus klijus.“

Taip jis prisipažįsta, kad knygos puslapiais keliauja mąstymas, kurį vis nutraukia peizažų intarpais. Jis bijo pradėti ir bijo užbaigti. Sako, kad ši knyga yra jo bailumas. Pradeda mąstyti, neturėdamas jėgų mąstyti. Turbūt geriausia taktika išties yra pradėti, nesvarbu ką, n‘importe comment. Ir neužbaigti kuo ilgiau, pritrūkus drąsos – knygos rašymą sustabdo mirtis. Manrods, taip ir buvo šiuo atveju. Nes tekstas atrodo kaip iš rankraščio – su baltų tuščių kvadratukų žymėmis tose vietose, kur autorius turėtų paaiškinti, bet jau iškeliavęs anapus.

Sokratas: „Žinau, kad nieko nežinau“. Sanchesas: „Aš nežinau, ar nieko nežinau.“ Čia Pessoa ištraukęs tuos du sakinius apžiūrinėja ir mąsto.

Toks jausmas, kad jis tiesiog išgrynina, jei nesakysim patvirtina, mano mintis: kur kas didesnis atstumas skiria aukštesnįjį žmogų nuo paprasto, nei paprastą žmogų nuo katės ar šuns. Perfrazuoju pagal save: tarp manęs ir valstietės yra kokybinis skirtumas, kurį lemia man duotas (!) abstraktus mąstymas ir nesuinteresuotas jausmas; o tarp jos ir katės dvasiniu požiūriu tėra tik laipsnio skirtumas. Dar minima ironija, kaip skiriamasis ženklas tarp aukštesniojo ir žemesniojo žmogaus. „Ironija – pirmasis požymis, kad sąmonė tapo sąmoninga.“ Ir tada minimos Sokrato bei Sancheso ištaros. Tai – ironija. Nukreipta į savo paties egzistenciją, savo paties sąmoningumą, ne mažiau.

Na ir desertui: „Tobulas pagonybės žmogus buvo esamo žmogaus tobulybė; tobulas krikščionybės žmogus – nesamo žmogaus tobulybė; tobulas budizmo žmogus – žmogaus nebūties tobulybė.“

* * *

„Rytas kaime tiesiog yra; rytas mieste – žada. Vienas liepia gyventi; kitas – mąstyti. O aš, kaip ir kiti didieji prakeiktieji, visada turiu jausti, kad verčiau mąstyti nei gyventi.“

„Šlaitas veda prie malūno, o pastangos neveda niekur.“

„Anapus mano kambario šešėlių liejasi mėnesiena, bet nepatenka pro langą. Ji egzistuoja kaip gryno sidabro diena, o pastato priešais stogai, kuriuos matau iš lovos, pasruvę juosva baltuma.“

Juosva baltuma!

* * *

„Vienintelė kilni rašytojo, skelbiančio savo kūrybą, skirtis – nesulaukti pelnytos švolės. Tačiau tikroji kilni dalia – rašytojo, kuris nesispausdina. Nekalbu apie visai nerašančiuosius, nes jie nėra rašytojai. Kalbu apie tuos, kurių prigimtis liepia rašyti, o dvasinė būsena neleidžia rodyti, kas parašyta.“ Toliau dar tame pačiame puslapyje: „Publikuotis – tai socializuotis. Kokia niekinga reikmė! Kad ir toli yra nuo veiksmo – leidėjas uždirba, spaustuvininkas gamina. Nenuoseklu, bent jau tiek.“

Kaip medikai pažada savo kūnus po mirties atiduoti mokslui, taip rašytojai pasižada po mirties atiduoti žmonijai savo gyvenimus tekstuose. Aš ieškojau tiesos apie save, tiesos apie pasaulį. Negaliu sakyti, kad radau. Tiesiog ieškojau ir negalėjau kitaip.

Nuoširdumas man daro poveikį tik tada, kai yra patologiškai tikras.

* * *

„Klasikinių idealų žlugimas visus padarė potencialiais, todėl prastais menininkais. Kada meno kriterijus buvo tvirta stuktūra, apdairus taisyklių paisymas – retas galėjo mėginsi tapti menininku, ir dauguma jų yra labai geri. O kai menas imtas suvokti ne kaip sukūrimas ir pradėtas laikyti jausmų išraiška, kiekvienas galėjo būti menininkas, nes jausmus turime visi.

Tai savotiškos rašymo meistriškumo dirbtuvės tiems, kurie siekia nuoširdumo su savimi, visų pirma, ir su kitais, visų antra, nors tai išties sunkiai įmanoma. Pessoa‘ai pavyksta per kaukę – Soarešą. Mane tai ramina: tokių pasaulyje esama, nors ir nedaug, ir su ilgais laiko intervalais – tarpus užpildo nemirtingumo antimaterija.

„Mano siela buvo tokia pat kaip visada, tarp paklodžių tarsi tarp žmonių, skausmingai suvokianti pasaulį. Diena vėlinosi kaip laimė ir tuo metu atrodė, kad vėlinasi be galo.

O, kad diena ir laimė neateitų niekad! O, kad bent galėčiau tikėtis nepatirti nusivylimo gavęs, ko tikėjausi.

<…>

Suskambo naujas, takus, atsargus lietus. Jam šnarenant akimirkos vėlinosi. Mano sielos vienatvė didėjo, sklido, užtvindydama tai, ką jaučiau, ko troškau, ką ketinau sapnuoti. Patamsyje neįžiūrimi daiktai, mano nemigos bendrininkai, persikėlė į mano neviltį ir kentė mano skausmą.“

Nemigos naktimis mes, žmonija, susikalbame.

2020 m. birželis-liepa