Gimiau ir užaugau Vilniuje, bet sulaukusi aštuoniolikos išvykau studijuoti, vėliau dirbti į Pietryčių Aziją ir grįžau į gimtąjį miestą tik trisdešimties. Negyvenau Lietuvoje dvyliką metų, didžiąją dalį savo suaugusiojo gyvenimo. Kita vertus, niekada nebuvau nutolusi mintimis – rašiau tekstus lietuvių kalba, dažnai atvykdavau aplankyti šeimos ir draugų, dalyvaudavau kultūriniuose projektuose, konferencijose ir renginiuose.
Čia ir prasideda santykio dvilypumas – Vilnius, labiau nei Lietuva plačiąja prasme, yra mano gimtinė ir neatskiriama tapatybės dalis, bet prireikė daugiau nei dešimtmečio klajonių tarp Londono, Singapūro ir Penango, jog pradėčiau šiame mieste įžvelgti laisvę, o ne Gavelio slibiną.
Nesenai skaitydama V. S. Naipaulo „Enigma of Arrival“ net nustebau, koks panašus, nors ir skiriamas daugiau nei penkiasdešimties metų, buvo mūsų abiejų noras pabėgti iš savo mažų pasaulių į didžiuosius miestus. Naipaulas šiame romane apmąsto savo autobiografinę kelionę iš Trinidado į Londoną, žvilgsnį atgal į gimtinę per savo tekstus ir antrąją vaikystę jau sulaukus trisdešimties ūkanotame slėnyje Anglijoje, kuris pagaliau išgydė jo kolonijinio identiteto neadekvatumą.
Antropologai šį fenomeną įvardija kaip besikeičiančias tapatybes, suformuotas moderniosios eros, technologijų ir nesibaigiančio medijų srauto. Naipaulas augo Trinidade, skaičiuodamas dienas iki tada, kai pakels sparnus į Angliją, jausdamasis, kad gimtojoje saloje jam nėra vietos. Panašiai ir aš vaikščiodavau vaikystės Vilniaus gatvėmis, mintimis klajodama Niujorko ar Barselonos gatvėmis (niekad juose nebuvusi, turėjau tik vaizdinius iš knygų ir filmų), įsitikinusi, jog viskas, kas įdomu, prasminga ir originalu, yra anapus lėktuvo skrydžio į Pietus, Rytus ar Vakarus (tik ne į Šiaurę ir tik ne čia).
Purvinas sniegas, skrodžiamas troleibuso. Apšerkšniję automobilio langai, ant kurių pirštu žaisdavome kryžiukus nuliukus. Pūvančios lapų krūvos lapkritį. Pirmojo sniego iliuzija – kaip greit jis tampa purvina koše. Pilka, pilka – kur dairais. Lietuvių liaudies pasakos iš didelės knygos – kalytei nukirto kojytę, nes lojo, o tada antrą ir trečią… Blizga sniegas raganos kauliukais… Keturiolikmetei man atrodė, jog gyvenu pačiame pasaulio gale, barbarų krašte, kur mokykloje reikėdavo analizuoti primityvius Biliūno apsakymus, lyg jie turėtų kokios nors vertės be to, kad gąsdino grafiniais smurto aprašymais. Anapus – Hemingvėjus, Selindžeris, Markesas. Kokie gražūs buvo tie kiti pasauliai palyginus su nutirpusiomis vėlyvo kovo pievomis, kuriose išryškėdavo šunų išmatos (gal tik prieš kokius penkerius metus žmonės pradėjo susitvarkyti po savo augintinių).
Vilnius buvo pažįstamas, mažas, uždaras ir nuspėjamas. Londonas, kita vertus, neišsemiamas, šaltas, bet toks daugiasluoksnis, kad jame kartu egzistavo tūkstančiai pasaulių, kurie dažnai net nesusiliesdavo.
Didžiuliai miestai yra geriausia vieta slėptis tiems, kurie patys nežino, kas esą ir kur eina. Gali ištirpti, išnykti šlapiose gatvėse ar universiteto koridoriuose. Kartais gali įkristi taip giliai, kad niekad nebeatsirasi.
Tapatybė nėra užrašas pase, trumpas ir aiškus – lietuvė. Kaip sakė menininkė Chiharu Shiota – gyvendama Berlyne dažnai pamiršta, jog yra japonė, ir vis nustemba pamačiusi save veidrodyje. Taip per septynerius savo gyvenimo Malaizijoje metus dažnai nustebdavau žiūrėdama į bendras nuotraukas su draugais. Tarp besišypsančių kinų mano veidas iškrisdavo iš konteksto.
Kaip Naipaulą išgydė drėgnas slėnis Anglijoje, taip mane išgydė maža sala Malaizijoje. Penangą XVIII amžiuje iš Malaizijos sultono nusipirko britai. Plantacijoms bei kasykloms reikėjo darbo jėgos, tad salą greitai užpildė indai, kinai, malajai, armėnai, japonai ir dar daugybė imigrantų. Dabar Penangas yra miestas-valstija, nepriklausomos Malaizijos dalis, bet labai skiriasi nuo žemyninės šalies. Jokia etninė grupė negali savintis Penango kaip savo, nes visų protėviai anksčiau ar vėliau iš kažkur atkeliavo.
Skirtingai nei Lietuvoje, kur dominuoja viena etninė grupė ir yra labai aiškiai apibrėžtos tapatybės ribos, Penange kiekvienam tenka iš naujo atrasti santykį tiek su sala, tiek su savo tolima „gimtąja žeme“, tiek su kitomis etninėmis grupėmis. Ką reiškia būti Malaizijoje gimusiu kinu, kuris niekada nėra buvęs Kinijoje ir nekalba mandarinų kalba? Koks yra nereligingo musulmono, vedusio japonę, gyvenimas? Prie vakarienių ir vyno taurių ilgai diskutuodavome ir dalindavomės patirtimi, nebijodami atverti skausmingų atminties mazgų.
Jausmas, kad esi ne vienintelis pasimetęs ir nežinantis, kas esi, išlaisvina. Reikia labai daug drąsos pačiai sau pripažinti, kad nežinai, kas yra lietuviškumas. Iki šiol. Kas mus skiria nuo kitų? Kokie yra unikalūs lietuvių bruožai? Kuo esame ypatingi? Ar išvis esame kuo nors ypatingi? Juk atmetus kaimišką romantizmą „su žagre ir sovietiniu cepelinu“, atsisakius kliedesių apie imperiją nuo jūros iki jūros ir baltiškąjį kraują, pripažinus, kad mūsų gamtos grožis nėra niekuo ypatingas ar kvapą gniaužiantis – plokščia, rugiais ir miškais užsėta žemė prie merdinčios jūros (ne, Lietuvos paplūdimiai nėra gražiausi pasaulyje), – kas lieka?
Dabar suprantu, kad labiausiai man trūko konstruktyvaus dialogo – galimybės kelti klausimus, nes bent kiek kritiškesnis ir gilesnis žvilgsnis vis dar susilaukia viešo pasmerkimo kaip nepatriotiškas. Isteriška reakcija į Mariui Ivaškevičiui suteiktą Nacionalinę premiją, kilusi dėl tariamo jo romano „Žali“ nepatriotiškumo, parodo, kad tai vis dar yra silpnoji viešojo diskurso dalis – apie Lietuvą tik ditirambai arba nieko.
Galvojau, kad būti lietuviu reiškia rasti, kuo esu geresnė už kaimyną latvį (didele dalimi už šią naivią, bet labai destruktyvią idėją turiu padėkoti nacionalizmu prisotintam vidurinės mokyklos išsilavinimui). Penange išmokau (galbūt greičiau pajutau, nes tai nėra tik teorinės žinios), kad kiekvieno iš mūsų tapatybė yra suformuota kolektyvinės patirties, o kartu ir traumos. Tai nėra istorija, kuo esame geresni ar kitokie, o tiesiog istorija, kas esame. Netgi ne istorija, o atminties kratinys – svarbiausi dalykai dažnai yra maži ir iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs: gatvės, kuriose prabėgo vaikystė, mamos kepta šarlotkė (pieno, batono ir obuolių kepinys), grybavimas su šeima rudenį ir šviežios žemuogės birželį. Po dvylikos metų, praleistų Londone ir Malaizijoje, esu vėl čia, kur viskas prasidėjo – Vilnius iš naujo. Toliau tęsiame savo komplikuotą santykį, tik dabar Vilnius jau nebeatrodo mažas ir nuspėjamas, greičiau gilus ir neišsemiamas, lyg veidrodis, kuriame matau pačią save.
Nuotr. aut. Brandon Nelson iš Unsplash
Šis straipsnis buvo parašytas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos projektui, finansuotam Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
