Istorijos angelas

Vientisas tuščias laikas. Iriamės vientisame tuščiame laike. Praeitis niekada nepasiveja ateities. Nepasiveja ir dabarties. Praeitis tik suvalgyti dabartį gali.

Savo vaizduotės pastangomis galime išvysti vasaros vidudienį, nusekusią upę, seniausiai mirusius žmones motoriniame laivelyje, bet viskas sudužę, paveikslas trupa, vos tik vaizduotė prisiliečia jo. Regime vieną detalę, tačiau jinai užgožia kitą, galbūt svarbesnę. Taip visa klojasi tarsi blynai su pertepimais. Matome vakarieniaujančius prie stalo su balta staltiese žmones, matome jų lėkštes, šakutes, peilius, bet į burnas jie kiša tylą ir tamsą. Bulvės, maltiniai, grybų padažas? Išblukusios dėmės yra jų maistas. Jie valgo vientisą tuštumą.

Šiame vaizdinyje nėra didžiosios istorijos. Maži atradimai, iškasenos, pripratimai ir supratimai.

Visada gimsti praeities kartai, kurios istorija teberašoma, galbūt pats tampi jos metraštininku. Tam tikra prasme, esame tik rašytojai, net jei nerašome, tik prisimename. Atminties veiksmas turi mažai ką bendro su didžiosios istorijos reiškiniu, bet atmintis, užmaršties vandenyne pasilikdama gyvų vaizdinių salas, suriša jūrų takais, ir mūsų laiveliai jas lanko, ir atsimename jau ne padrikai, o rišliai, mes tikime: tai, kas įvyko, turėjo priežastis, pasekmes – iš anksto nulemtą ryšį.

Norisi tuo tikėti, net jeigu tai nonsensas.

Ak, tikėjimas. Praeitis suteikia išsipildymo lūkestį. Kas gi turėtų nutikti ateityje? Išsipildančios pranašystės – jos paaiškėja tik žvalgantis praeitin. Atmintis palieka jas tose pačiose salose, tarp kurių nardo laiveliai. Taip imame tikėti, kad mūsų gyvenimai ne beprasmiški, juos valdo dievai ar likimai. Mirštame ne todėl, kad mus įveikia kūno nusidėvėjimas, nuovargis, ligos, atsitiktinumai. Mirštame, nes atėjo laikas. Galiausiai kiekvieną iš mūsų suryja laikas.

Dėsnis galioja visiems. Tuščias, beprasmis, vientisas, tekantis laikas. Argi tai gali būti kryptis? Jei tai kryptis, turėtų būti ir laukas, galbūt netgi šiek tiek pasviręs laukas, kuriuo ta srovė teka. Jei taip, turėtų būti įmanoma ir kita, atbula kryptis, o gal daugybė vektorių plokštumoje? Šito nežinome, nepatyrėme. Teisingiausia būtų sakyti tiesiog: laikas yra. Sekundės, minutės ir valandos praėjimas yra apskaičiuojamas. Arba ne? Iš kur mes žinome? Tenka pasitikėti ženklais – dangaus kūnais ir organais, nejudančia į žemę įsmeigta lazda, metančia šešėlį, ilgėjantį ar trumpėjantį. Paskui dar tie laikrodžiai. Tie mechanizmai – daiktai, kuriuos pagaminome išlavėjusiais riešais ir pirštų itin jautriomis pagalvėlėmis. Tie daiktai, kurie mums žadėjo nemirtingumą, tačiau – deja.

Mirusieji didingi. Prie mirusiojo prisiliesti – garbė.

Dvasia apėjo savo ratą po saule – gimė, patyrė vaikystę, gyveno, stojo prieš begalinį, nepakeliamą skausmą ar nuovargį, kovojo instinkto varoma ir pasidavė, kai baigėsi jėgos. Visiems mums vieną dieną baigiasi jėgos. Betgi kokie esame gajūs, kokie mes agnūs! Todėl ir sakau – didingi.

Tos vienos dienos, apie kurią rašysiu, nuotraukos – dokumentacija kelių akimirkų nespalvotoje filmoje. Nejudantys kadrai. Kai kuriuose pozuojama. Kituose užspęstas judesys, aistra, būsimas gestas ir postūmis. Kitas kūnų mastelis, turbūt kitas garsas – kaip stulbina mus mirusiųjų balsų įrašai, jų iškreipimas, o gal – spengianti, neatpažįstama foninė tos tikrovės tyla? Jeigu ne viskas, tai daug kas buvo kitaip.

Drabužių siūlės, druskos kiekis maiste, kavos kvapas, bulvių krakmolingumas, karvių tešmenų ir vištų kiaušinių mažumas, mediniai arba odiniai batų padai, jų prikalimas smulkutėmis vinimis, kitoks klijų kvapas, spiritinių gėrimų prieskoniai, išplautų kambario grindų drėgmė, bėgančio kraujo sustabdymo priemonės, dantų skausmo malšinimas, tūringas laikas skirtas vaizduotei, tarmių ir sakinių variacijos, patirties perteikimas, gyvųjų ir mirusiųjų portretavimas amžinybei, rankos paspaudimų diplomatija, artimųjų prisilietimo kokybė, jaunos valstybės tarnautojų ir vadovų valia bei statusai, sugebėjimas nemaištauti, lenktis kitam, poreikis nenusileisti, maištas ir revoliucijos nuojauta, mirties bausmė – įteisintas legalus leidimas žudyti kitą, remiantis kilniomis idėjomis, meilės ir aistros, raugintos duonos su kmynais kvapas, nerafinuoto cukraus skalsumas, importiniai apelsinai, neišmatuojamas pieno riebumas, vištos kraujo tekėjimas plunksnomis, gimtinės klevo šlamėjimas tolstantis, nebegirdimas, mirštantis su kiekviena kelione į miestą.

Svetimojo idėjos naujumas, ką tik nustojus gyventi glaudžiose kaimo bendruomenėse. Miesto augimas iš kaimo jaunuomenės išretėjimo. Kas darosi, kai vis daugiau vaikų iškeliauja gyventi toli, kuo toliau nuo tėvų? Gentinė šeima, branduolinė šeima. Vienatvė dviese, pirmą kartą žmonijos istorijoje, vienatvė dviese, be samdinių, tarnų, uošvių, būrio vaikų ir nuolat landžiojančių tai duonos, tai druskos kaimynų. Tylos spengimas, laukiant radijo pranešimo. Laikraštinio popieriaus garsas, nutraukiantis skeldinčią tylą ryte prie arbatos arba kavos. Pojūtis, kad pasaulis tapo mažesnis, gąsdinančiai priartėjęs su savo grožio konkursais, parodomis, technologijų progresu ir visuotinio, dar vieno karo nuojauta.

Didysis karas turėjo būti paskutinis. Turėjo tapti istorija ir pamokymu ateities kartoms. Taip buvo kalbama. Tuo buvo tikima. Didysis karas turėjo užbaigti visus pasaulio karus. Žmonės buvo sutrikę dėl padarytos žalos. Seniau po mūšio vyrai mirdavo nukraujavę, nuskindavo juos ne sviediniai, o gangrenos ar sepsiai. Didysis karas – dėkojame medicinos progresui – parvedė į namus naująjį žmogaus tipą – karo invalidą – bekojį, berankį, beveidį. Tas naujas tipas parsinešė į savo namus, į savo miestą ar kaimą, sužeistą, šrapnelių sudraskytą sielą. Potrauminis sutrikimas luošina ir kelias ateities kartas. Tie vyrai namo parsinešė naują žiaurumą, naująją beprasmybę bei iškrypimą. Jie išgyveno, bet sielos išskrido geltonomis dujomis. Tušti kūnų karkasai gimdė zombių armiją.

Žmogus ėmė siekti laimės. Romantizmas atnešė mums tautiškumą ir naująją tvarką, tėvišką diktatūrą. Nežabotas jausmingumas, proto ir logikos atmetimas, nuojautų ir instinktų viršenybė žmoguje, taip pat ir kūrėjo neklystantis genijus kelia pasigėrėjimą tik iš pradžių, o paskui – grėsmę ne vien Apšvietos idėjoms, bet ir pačiam humanizmui. Aistros dažnai ima viršų, ir ne tik gyvenama – mirštama iš aistros.

Tauta, sutartinė abstrakcija, daros apčiuopiama, tarsi įgyja ne tik veido bruožus, bet ir lytį, giminystės ryšį su bet kuriuo tautiečiu. Tauta ir viena kalba tampa priežastimi skelbti nepriklausomybę nuo imperijos, nuo svetimos kultūros, kuri tuo metu, beje, gana giliai įsiskverbusi į žmonių protus ir buitį – nesimokydami dauguma kalbėjo ar bent suprato rusiškai. Bet laisvė – jausmų be proto – leidžia tvarkytis savaip. Auga ir gimsta (būtent tokia tvarka) nepriklausomybės karta, nepatyrusi priklausomybės imperijai, ir kiti puikūs dalykai. Tuo pat metu šalyje ima kaltis pirmieji demokratijos daigai. O pasaulyje, greta didingų nacionalistinių užmojų, tautinių naratyvų, nemirtingos (na, bent tūkstančiui metų!) genties legendos, vienišas ir didžiai trapus individas su laisve savąja atrodė pasmerktas. Tik naujas, pagerintas karas galėjo įrodyti, kad yra kitaip. Dar vienas karas, kuriam jau nebus kito vardo, tik skaičius, mat planetos gyventojai ėmė skaičiuoti globalinius savo karus. Taigi, šitas Antrasis. Po jo, tikėtina, bus ir Trečiasis, ir Ketvirtasis, ir taip iki paskutinio civilizuoto atodūsio.

Arti. Kaip visa tai arti. Esame konkrečiame laiko taške: 1939-ieji.

Nepagydomai žmonijos laimės idėja siejasi su atpirkimu. Nepagydomai. Atpirkimu, prisikėlimu, persimainymu. Praeityje ieškome paslapties užuominų. Istorija mums – visa eilė ženklų, pranašysčių, kelias į atpirkimą.

Tarsi norėtume dingti nuo žemės paviršiaus, ir tai būtų tikriausia laimė. Bet dingti, nebūti, kai jau esame gimę, jau esame žindę motinos krūtį, yra nesuvokiama neteisybė prieš esantįjį. Gimstame egoistai, mirštame dar didesni egoistai. Nereiktų tikėtis kitko iš motinų, kurios gimdo ne tam, kuris gimsta, o sau.

Ar kas nors laukė mūsų gimstant?

Tas pats oras, ta pati žemė, žiojanti burną, ryjanti mus kaip tą išblukusį maistą. Kai mūsų nebus, išliks žodis „buvo“. Be smulkmenų. O kaip dėl l’ordre du jour? Užrašys ne istorikai – domisi jie, deja, ne dabartimi, o praeitimi. Užrašys isterikai. Tik tiems svarbu, ką šiandien valgė, kokią skylę rado savo ar svetimo kelnėse, kokią nesąmonę iš kaimyno išgirdo ir pasibaisėjo. Kaip žiauru. Istorikai neužrašinėja dabarties. Tad kas tuomet tie šiandienos kronikų metraštininkai? Tai jau tikrai ne literatai.

Gal fotografai. Galbūt. Dabartis yra vienas kliktelėjimas. Jeigu filmuoji – skirtumas mažas. Paradoksas, bet kuo mažiau kadrų, tuo daugiau akimirkos išbaigtumo, tikrumo. Nuotrauka atsisveikina. Filmas meluoja, kad praeitis vis dar su mumis. Pageidauju tiesos post mortem būsenoje. Kriminalinės kronikos, kurią verta perskaityti ir suprasti, būsenoje.

Štai studentas, 1939-ųjų liepos mėnesį įsibridęs maudytis ežeran, išlipęs nerado daiktų. Nesužinosime, kaip atrodė nustebęs, negalintis patikėti tuo, ką mato, jo veidas. Bet žinome, ko jis neteko.

Pavogta: šviesiai pilkas švarkas, fresko medžiagos, 100 Lt vertės; viršutinės kelnės, tamsiai rudos, su baltais ir raudonais dryžiais, 60 Lt; šviesiai geltonas odinis diržas su metaline sagtim, 5 Lt; šviesiai rudi batai, 20 Lt; balti marškinukai, be rankovių, 2–3 Lt; naujas kaklaraištis, šviesus su tamsiais įstrižais ruoželiais, 5 Lt; rankinis laikrodukas „Omega“, keturkampis, šviesaus metalo, 100 Lt; juodas plunksnakotis, su auksine plunksna, 10 Lt; lenktinis peilis, auksinės spalvos kriaunom, kurių vienoj pusėj keli šunes, o kitoj – arklio galvos, 5 Lt; mažas peiliukas manikiūrui, 1,5 Lt; juodos odos piniginė, su daug skyrių, 18 Lt; šalies vidaus pasas; studento liudijimas Nr. 13298; laiškai, fotografijos, vizitinės kortelės, I ir II valstybinės loterijos klasės bilietas Nr. 15047, 80 Lt grynaisiais, kurių 50 Lt banknotas, 10 Lt moneta, dvi monetos po 5 Lt, o kiti smulkūs.

Neklauskite, kaip galima žinoti loterijos bilieto, kurį tau pavogė maudantis, numerį.

Studentas – elegantas, vilkėjęs vasariškai, smėlio spalvos eilute ir šviesiais batais, per dešimt minučių neteko virš keturių šimtų litų. Nekalbama apie apatinių spalvą, turbūt su jais maudėsi. Vien apatiniais turėjo patekti į policijos nuovadą ir visa tai protokoluoti. Jo vardas, beje, Lionginas. Maudėsi su draugu Algirdu, kuriam irgi viską pavogė. Atgal į miestą keliavo dviese, abu basi, vien apatiniais. Keliaudami keikėsi, juokėsi, keikėsi ir vėl juokėsi. Žmogus pavėžėjo. Mergos dėbsojo. Keikėsi, juokėsi.

Pagal tai, ką vogdavo, galima spręsti, kas buvo itin vertinga ir ką anuomet žmonės turėjo. Neseniai atsiradusi transporto priemonė – dviratis – ypač saugotina. Žinome, kokių markių dviračiai buvo importuoti į Lietuvą tais laikais: populiariausias – „Brenabor“, dar „Bresvelo“, „Torpedo“, „Wanderer“, „Maister“ (vairo rankenos lenktos aukštyn). Kainos: parūdiję, aplamdyti dviračiai apie penkiasdešimt litų, nauji – virš dviejų šimtų.

Vis dar reikšminga senoji, universalesnė priemonė – arklys – nuo maisto šaltinio iki karinio transporto. Arklio vogimu vis dar įtariamas bendrinis čigonas. Perpardavinėjo lietuviai. Vienas skelbimas byloja apie tai, kad pardavėjas sukėlęs įtarimą, jog pirkinys iš čigono. Arklio portretas: bėras, dešimties metų amžiaus, vidutinio ūgio, karčiai ir uodega juodi, ilgi, liesas, paskutinė dešinė koja prie kanopos balta, pirmutinės kanopos trūkusios. Ieškomas teisėtas savininkas.

Kartais būdavo ir vaikų tėvai ieškomi. Koks paprastas ir sudėtingas klausimas: kaip atsirasdavo pamestinukai? Pamiršdami kaip, norime patikėti, jog vaikų anuomet gimdytojai nepalikdavo. Bet štai užprotokoluota viena išmoninga „gegutė“ ir jos istorija kriminalinių kronikų puslapiuose.

Pernai metų rugsėjį pas ponią Eleną užeina nepažįstama moteris su mažu kūdikiu rankose. Sakosi laukianti garlaivio (Palangos gatvė netoli Nemuno kranto). Po kiek laiko, rašoma, palikusi kūdikį bute, išėjo pasižiūrėti, ar ateina garlaivis, ir daugiau nebegrįžo.

Po kiek konkrečiai laiko? Ką per tą laiką kalbėjosi toji moteris su ponia Elena? Moteris rodė raudoną kūdikio veidą, vaikelis žiūrėjo išplėtęs pilkas akis, žiopčiojo. Prašė leisti jį namuose pamaitinti krūtimi – negi maitinsi prieplaukoje? Ponia Elena neišvarė moters su kūdikiu. Pati kelis užauginusi, žino, kaip tai nelengva.

Gegutė. Kaip ji atrodė? Jauna, pavargusi. Neseniai gimdžiusi, kūnas dar pamena didžią formą ir didžią būseną, kai ne viena, kai dviese ir už du. Ką tik daug iškentėjusi, bet gyva. O štai vyro, ko gera, nėra. Vaiko tėvas pasakojime nefigūruoja. Moteris laukia garlaivio – į Kulautuvos pusę, galbūt plauks iki Gelgaudiškio ar dar toliau. Į tėviškę, pas tėvukus. Tik pailsėsianti, ačiū, nereikia arbatos. Kada tas garlaivis turi atplaukti? Einu pažiūrėsiu, ponia. Oi, vaikutis užmigo. Kad taip man jo nepažadinus… Gal aš paliksiu jį čia, ant sofutės, tegul angelėlis pamiega, pati subėgiosiu į prieplauką, pažiūrėsiu, ar dar neatplaukė. Miela ponia, oi, kaip jums ačiū, aš tuoj!

Moteris tykiai išslenka. Durys netrenkiamos. Kad neprabustų, kad nepravirktų. Išėjo tik pažiūrėti, ar jau ateina garlaivis, ir daugiau nebegrįžo. Garlaivis buvo atėjęs.

Kiek laiko turėjo prabėgti, kol ponia Elena susiprato, jog nebegrįš. Kol suvokė, kas čia ką tik įvyko. Tada ji prisiminė detales, kurios turėjo sukelti nerimastį. Tos moters akis. Ko gi bijoti, jei keliauji pas tėvukus lankytis? Ne, ne lankytis, grįžta gyventi. Merga su vaiku. Mieste susilakstė, begėdė. Juk nepriimtų, juk keliais reikėtų šliaužioti, gėdą namo parnešus. Smulkmena: jokio auksinio žiedo ant rankos. Plaukai tvarkingai sušukuoti, švari, rankos baltos, bet drabužėliai keisti – tarsi buvus „modistė“, kurios karjera prieš porą metų baigėsi, teko daryti įsiuvus švarkelio šonuose, lopyti mažą skylutę alkūnėje – juk ponia Elena ir ją pastebėjo, bet sau pamanė: „Nespręsk pagal išvaizdą. Moteris padori, kalbanti lyg priklausytų aukštuomenei, tik iš provincijos kilusi, kas gi čia tokio, juk tu ir pati… Juk ir mes neturtingi, bet švarūs.“

Ponia Elena neturėjo paaiškinimo savo vyrui, kai vakare šis grįžo iš darbo. Protokoluota tai, ką pamatė jos vyras: kūdikis moteriškosios lyties, apie septynių dienų amžiaus, suvystytas į keturis rožinės spalvos vystyklus ir dvi antklodėles, ant galvutės uždėta balta kepuraitė ir apgaubta balta skarele. Paruoštas gyvenimui. Mylimas, bet nelauktas.

Prie kūdikio rastas raštelis: „Pakrikštyta.“ Skelbimas vadinasi „Ieškomi kūdikio tėvai“, bet turinys toks aiškus, toks rėžiančiai akivaizdus – neatsiras.

Kitas skyrius kronikose: „Ieškojimas atšaukiamas“. Kai randamas dviratis, kai randama kumelė, kai randamas pistoletas, laikrodis ar žmogus.

Skyriuje „Dingę“ nujauti, kad dingusieji nenorėtų būti ieškomi.

Viename kronikų numeryje dviese – tarnaitė ir piemuo. Gyvenę skirtingose vietose, nėra matę vienas kito, turbūt nemoka skaityti ir nesužinos, kad pateko į vieną puslapį judviejų faktai.

Dvylikametė tarnaitė Onutė išėjo iš ponų namų ir negrįžo. Žymės: apie metro šešiasdešimties ūgio, plaukai „šviesiai tamsūs“, ką tai bereikštų, veidas apvalus, akys mėlynos, nosis lenkta, kalba neaiški. Apsirengimas: juodas namų darbo švarkiukas, suknelė balta su gelsvais ruožiukais, pusbačiai seni, juodi, kojinės ružavos, apatinis baltas, apsigaubusi balta skarele. Suradę praneškite. (Ne, nepraneškite!)

Trylikametis piemuo Vytas apie antrą valandą popietės, pametęs ūkininką, nežinia kur išėjo. Žymės: vidutinio kūno sudėjimo, plaukai šviesūs, veidas apvalus, akys mėlynos, dantys reti, kalba mikčiodamas. Apsirengimas: juodas švarkas, šviesios margintos kelnės, marškiniai namų darbo, skrybėlė šviesi. Suradę praneškite. (Ne, nepraneškite!)

Jų istorijos pasirodė, išniro, nugrimzdo. Bet aš esu ta, kuri skaito jas. Jos išliko. Ištiesiau ranką, įspaudė į delną man jas istorijos angelas, skrendantis ateitin atbulomis. Keli mažaverčiai objektai, stikliniai rutulėliai, smagu juos ritinėti delne, klausytis barkšėjimo.

Maži dalykai sukrečia ir įtikina daug labiau nei dideli, tyrinėti ir aprašyti, sudėlioti į tikslius naratyvus. Istoriją, sakoma, rašo tik nugalėtojai. O pastarieji – galios pozicijoje. Nežinau, kaip jums, bet man neatrodo patikimi tie, kurie paragauja valdžios. Valdžia žmogų pūdo.

Laikmetis, į kurį dabar žiūri mūsų istorijos angelas, su siaubu ir pasitenkinimu stebėdamas pastatų garmėjimą, jausdamas skersvėjį rojaus, kurio nėra, kuris nepriklauso nuo to žinojimo, tai neesminga didžiajam pasakojimui, laikmetis tas nupasakotas ir tarnaitės nesuprantamu vapėjimu, ir piemens mikčiojimu, ir tylėjimu motinos, septynių dienų kūdikį dar neužgijusia virkštele palikusios, švelniai padėjusios ant svetimos sofos ir išplaukusios garlaiviu tėviškėn nusilenkti, pulti į kojas, tos moters ašaromis užrašyta daugiau negu istorijos kronikas rašančių vyrų žodžiais.

Laikmetis Tautos Vado veido raukšlėse, žiūrėjime padilbomis, žibančiomis akutėmis? Diktatorių autoportretais nereiktų tikėti. Jie buvo išmokę nutaisyti grimasą, suvaidinti statusą ir kilmę. Tautos Vadas – didysis ir talentingasis aktorius. Tuomet jis dar nebuvo bailys, genties išdavikas, atraitytomis kelnėmis brendantis per upelį, kai žmona vilko didesnę naštą.

Tik prastuomenė, smalsiai spoksanti į filmavimo dėžę sukantį operatorių, liko tyli ir tikra, nesugadinta kreivo tikrovės atspindžio filmoje. Jie niekada savęs nepamatė. Net veidrodžių buvo nedaug. Visada – tik miglotuose, dūminiuose, raibuliuojančiuose paviršiuose, ir tai – nebuvo laiko, dirbti reikėjo. Gyveno visi kaip aklieji, matydami tik kitus, tik savaip, įdėmiai neįsižiūrėdami.

Norėdamas suprasti tą laikmetį, iš kurio tėmyja akys, tikros, gyvo žmogaus, su mažyte istorija, nereikšmingu nutikimu ir kasdienybės detalėmis, privalai pamiršti, kas su juo bus. Istorijos angelas nusigręžęs nugara ateitin. Nusigręžk tuojau pat ir tu, mano prašymu, tamsta.

Žiūrėk, tuos apkalbamuosius metus mes jau pavadinome skaičiais – 1939. Bet mums įdomi tik viena para, jos bėgamieji įvykiai. Liepos 25-osios rytas. Lietuva, Kaunas – šalies laikinoji sostinė – bet išties, vienintelė sostinė čia ir dabar, joje kuriama moderni šalis su vienintele ateitimi.

Laisvės alėja, dvi eilės medumi varvančių liepų. Giedras tvankios dienos rytas. Plačiais žingsniais lyg iš toli atžygiuoja matyta moteris.

Moteris su praeitimi.


Tekstas, neįėjęs į romaną „Akys chimeros“ (Vaga, 2021). Nuotr. iš autorės asmeninio archyvo.

Publikuota kultūros žurnale „Nemunas“ 2021 Nr. 3.