Informacija kenkia: apie apsėdusį skaitymą karantine

Buvimas namie tampa išsvajota ir ilgai laukta galimybe pasivyti kalendoriuose pažymėtus darbus, kuriuos jau seniai turėjai pabaigti. Vieniems ta galimybė išsipildo, kitiems ir lieka tik galimybe. Tuo tarpu aktyvūs žmonės lyg maži greiti driežai lipa sienomis, sustoja ir vėl pasileidžia bėgti ratais kambaryje, gerai nežinodami, kur dėtis. Žinoma, yra filmai, gyvai transliuojamos jogos pamokos, nesibaigiančios kulinarinės laidos ir nenaudotos receptų knygos, o ieškantiems iššūkių – natūralaus raugo duonos, kurios, iš savo patirties sakau, iškyla ir savo viduje išpučia burbulus tik tiems, kurie praeitame gyvenime to nusipelnė.

Ir, žinoma, lieka skaitymas. COVID-19 kantriai išlaukė, kol baigėsi Vilniaus knygų mugė, ir tik tada smogė visa galia. Tame smūgyje galima įžvelgti net kiek ironijos: prašau, dabar skaitykit visas tas knygas, kurias parsitempėte šiais, praėjusiais ir užpraeitais metais. Bet neretai tos knygos, einant jau penktai ar šeštai namų režimo savaitei, tūno kampe, gal tik viena kita buvo pajudinta šluostant dulkes.

Tuo tarpu su rašymu susijusių profesijų žmonės – daugiausia rašytojai ir akademikai – tviteryje dalijasi, kaip sunku atsiversti knygą. Kaip būna rašytojo blokas (writers block), taip dabar atsirado ir nenumatyta COVID-19 pasekmė – skaitytojo blokas. Atsiversti knygą lengva, bet sukaupti dėmesį krizės metu tapo sudėtinga. „Neslėpsiu, sunku. Šiandien perskaičiau trylika puslapių ir parašiau 211 žodžių.“  Spaudimas būti produktyviems – nes juk sėdime namie ir turime laisvo laiko – daugeliui nepadeda, o kolegos, į virtualybę keliantys perskaitytų knygų nuotraukas, tik sužadina nerimą ir verčia užsiimti saviplaka.

Nereikia apsimesti, kad dalykai liko kaip buvę. Gal jau į mūsų gyvenimus atėjo nauja rutina, bet esame krizės kontekste, ir mūsų sąmonė bei pasąmonė tą puikiai nujaučia. Todėl nenuostabu, kad nerimas trikdo skaitymo džiaugsmus ir dėmesį. Vieni šį nerimą dėl ateities priima lengviau nei kiti: saugumo ir stabilumo poreikis yra turbūt vienas esminių evoliucinio mąstymo bruožų. Iš esmės, stabilumo poreikis – tai išlikimo mechanizmas, būdas kontroliuoti nekontroliuojamą ir neapibrėžtą ateitį. Ar, tiksliau, sukurti kontrolės iliuziją. Stabilus darbas ir pajamos, nuosavas, o ne nuomojamas, namas, patikimas pensijų fondas ir nekilnojamo turto investicijos, tvarkingai į stalčių gulantys draudimo polisai (gyvybės, sveikatos, neįgalumo, gaisro, nelaimės) – sluoksnis po sluoksnio sukamės į kokoną, kuris turėtų paminkštinti kritimą nelaimės akimirką. Kaip pastarieji mėnesiai parodė, paskutinis to kokono sluoksnis – tualetinio popieriaus ritinėlis, kuris, visų nuostabai, kažkada baigiasi.

Stabilumo poreikis dažnai virsta noru kontroliuoti kiekvieną situaciją, pasireiškia kompulsyviniais sutrikimais kasdienybėje, mikrovadyba darbe, paranoja ir pavydu, o kraštutiniais atvejais – ir smurtu santykiuose. Sunku nepasiduoti tokiam pirmapradžiam poreikiui ir nemaitinti „kontrolės žvėries“. Neuromokslininkai netgi prilygina stabilumo siekį su maisto ar sekso poreikiu. Mūsų smegenys į neužtikrintumą reaguoja kaip į skausmą – stengiasi jo išvengti.

Būtent stabilumo poreikis atveria kitą apsėdusio skaitymo pusę: informacija ramina. Todėl mūsų smegenys taip lengvai atpažįsta elgesio modelius ir šablonus – jie padeda numatyti, kas vyks ateityje. O informacija, padėdama numatyti ateitį, mažina netikrumą. Kovo 14 dieną tarptautinis medicinos žurnalas „Lancet“ išspausdino straipsnį apie esminius saviizoliacijos ir karantino poveikius psichologinei sveikatai. Informacijos trūkumas iš valstybinių institucijų apie rizikos lygius ir įvairius protokolus, kaip tą riziką valdyti, buvo įvardytas kaip vienas iš streso faktorių. Tad tam tikras informacijos kiekis gali palengvinti psichologinę karantino naštą ir yra būtinas siekiant mažinti nerimą. Bet ar informacijos perteklius gali kelti riziką?

Naujienų rijimas ir nesibaigiantis tviterio atnaujinimas liudija, kad mums pasaulis atrodo per daug nestabilus, ateitis – pernelyg nepatikima, kad galėtume įsipareigoti pabaigti 500 puslapių romaną. Galime planuoti tik trumpus užsiėmimus – skirti dešimt minučių naujienų straipsniui (bet tik iki tūkstančio žodžių) ir minutę 280 ženklų tviterio žinutei. „Labas rytas, laikas pradėti dviejų valandų trukmės naujienų skaitymo maratoną panikai apmalšinti“, – čiulba kitas tviterio vartotojas. Tie 280 ženklų ir naujienų pranešimai mus lyg narkomanus apramina, tam kartui, kol ateities netikrumas vėl išbalansuoja ir verčia naršyti, siekiant pamaitinti informacijos geidžiantį „kontrolės žvėrį“.

Noras būti informuotam yra ne tik normalus ir pagrįstas, bet netgi privalomas sveikose demokratinėse visuomenėse. Neinformuotą visuomenę lengviau valdyti, ji lengviau pasiduoda populistiniams argumentams ir tuščiai politikų retorikai. Patikima ir skaidri informacija yra viešosios politikos atskaitomybės pagrindas, leidžiantis visuomenei suprasti juos atstovaujančių politikų (ne)darbą. Bet krizės akivaizdoje teisė ir pareiga būti informuotam išsigimsta, kai žinojimas pasidaro vertingu savaime: žinojimas dėl paties žinojimo, mažos detalės, betiksliai pranešimai iššokantys telefono ekrane apie kiekvieną naują ligonį, iki skausmo smulkmeniškai stebimi ligonių kelionės maršrutai.

Žinojimas tampa kontrole, bet ne Michelio Foucault sociologijos rėmuose. Nors dabartinė situacija atveria duris rinkti nepamatuotą ir nepateisinamą kiekį informacijos apie piliečius ir jų sveikatą, taip toliau gilinant sekimo valstybės ribas, galia, arba jos iliuzija, pasireiškia ir skaitančiųjų siekyje žinoti. Apsėstai rinkdami informaciją apie koronavirusą, skaitantieji bando sukurti kontrolės iliuziją, tarytum tikslus žinojimas, kas vyksta ir kaip tai mus veikia, sukurtų stabilumą. Krizės metu, kada dauguma gyventojų neturi absoliučiai jokios įtakos, išskyrus savanorišką pagalbą, daugelio nepaleidžia jausmas, kad kažką reikia daryti. Naujienų skaitymas ir tampa tas kažkas.

Bet visa tai – tik kontrolės iliuzija, sukanti užburtą ratą ir toliau didinanti nerimą. Nemokėdami kitaip susidoroti su netikrumu, nemokėdami dirbti su savo nerimu, pasiduodame informacijai kaip vaistui. Smegenys, ieškančios kitos sensacijos, pasiduoda sąmokslo teorijų kerams. Koronavirusas prasidėjo Kanados laboratorijose; ne, kinai sąmoningai paskleidė kovoje su Vakarais; baikit, juk 5G ryšys stiprina simptomus, pasitraukite nuo komunikacijos bokštų ir laidų. Informacijos gali būti per daug, ypač jei neturime gerai išugdyto kritinio mąstymo ir atsparumo, kuris leistų pasverti informacijos vertę, šaltinius bei faktų pagrįstumą.

Egzistuoja daugybė priežasčių, dėl kurių informacija gali būti pavojinga. Šiuo atveju kompulsyvinis informacijos siekis kenkia psichologinei sveikatai, sukurdamas netikrą saugumo jausmą, kuris nuolat turi būti pildomas ir maitinamas nauja informacija. Kitas kelias – priimti neužtikriną ateitį, įveikti norą kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama, paleisti poreikį valdyti kiekvieną gyvenimo situaciją ir pasitikėti ne tik valstybe, bet ir sveikatos apsaugos darbuotojais, gydytojais, med. seselėmis ir mokslininkais.

Nuotr. aut. Aušra Barysienė