Retai vertinamas rutinos privalumas – galimybė joje pasislėpti, susilankstyti tarp nesibaigiančių darbų klosčių. Karantine mano gyvenimas beveik nesulėtėjo, tad manau kelias dienas ir slėpiausi: skaičiuose, tekstuose, susitikimuose. Ir tik po kelių dienų atėjo uždelsto veikimo supratimas, kad ir man galima gedėti.
Galima, nors tai nėra artimojo mirtis. Ir visgi, neskaitant daugybės sekėjų švietimo sektoriuje ir visuomenėje, KTU Gimnazijos bendruomenei Bronislovas Burgis buvo šeima. Turbūt strigau tam gedule ilgam. Prisiminiau citatą iš vienos geriausių knygų apie netektį – Maxo Porterio „Gedulas yra plunksnuotas paukštis“ (orig. „Grief is a bird with feathers“): „Gyvenimo toliau sąvoka yra skirta kvailiams, nes visi protingi žmonės žino, kad gedulas yra ilgalaikis projektas. Aš atsisakau skubėti.“
Skaitau jo artimųjų, mokinių, gerbėjų ir kolegų komentarus, atsiliepimus ir prisiminimus, skaudžiai panašius į mano pačios. Kiek erzina žiniasklaidoje kartais naudojama frazė, esą jis buvo „kontraversiška“ ar „originali“ asmenybė. Skamba pigiai ir tingiai. Kontraversiškumas yra tos pačios biurokratinės minios, kurią jis taip mėgo pašiepti, išrastas tropas žmonėms, nebijantiems ieškoti tiesos ir apie ją kalbėti. Visų pirma turbūt tiems, kurie tiki tiesa taip, lyg tai tai būtų koks mitinis vienaragis. „Originalios“ asmenybės vargu ar egzistuoja – arba esi asmenybė, arba ne. Asmenybė, kaip kategorija, nusako ne tik kas tu esi, bet ir tavo santykį su žmonėmis. Dažnai klaidingai manome, kad užtenka būti įdomiu, išsilavinusiu žmogumi, turėti nuomonę, kad būtum asmenybė. Bet neretai tas išsilavinimas yra lydimas pagarbos trūkumu, kito menkinimu ir nematymu. Lietuvoje nemažai žmonių – ypač akademinių autoritetų – yra nepelnytai statomi ant pjedestalo, toleruojant gilią jų savimeilę ir panieką kitiems. Asmenybės laisvė yra bevertė be pagarbos tam, kuris gyvena šalia tavęs.
Jaunam žmogui yra svarbu, kad kas nors jį priimtų rimtai, kad patikėtų. Bronislovas Burgis nelaikė moksleivių kvailais, jaunais ar nieko nežinančiais. Jis ugdė tikėjimą ir pasitikėjimą – nesvarbu, koks jaunas esi, jei tavo argumentai tvirti, jei turi įrodymų, tavo žodis bus toks pats svarus, kaip ir mokytojų. Jei tikėsi savo išsilavinimo galia, galiausiai patikėsi, kad gali pakeisti pasaulį. Ir tai buvo dalis asmenybės ugdymo: laisvė. Laisvė turėti savo tiesas ir principus, juos ginti. Bet ta laisvė visada turėjo ir ribą: jis labai gerai suprato, jog laisvė yra nieko verta, be kitų žmonių laisvės. Jo kategoriškumas turėjo vietos kitų nuomonėms – ne visada, žinau žmonių, kuriems ta laisvė buvo per kieta ir per reikli, tos vietos ne visada užteko visų nuomonėms išklausyti. Laisvė pabelsti į jo kabineto duris ir užeiti reikalavo drąsos, niekada nežinojai, koks argumentas tave pasitiks. Bet beldimas į direktoriaus Burgio duris (ne tokia dažna malonė mokyklose, persmelktuose hierarchijos su retai matomais ir nuo moksleivių nutolusiais direktoriais), paskatino mane belsti į daug durų gyvenime, į kurias pabelsti reikėjo dar daugiau drąsos. Duoti jaunam žmogui laisvę kalbėti, nesutikti ir diskutuoti, nėra įprasta, bet būtina, norint išvystyti ne tik mokslinį, bet ir pilietinį mąstymą, leidžiantį polemizuoti, keisti ir nesutikti.
Kritikos Burgio šūkiui „aukščiau – tik dangus!“netrūksta. Esą tai užbrėžia nerealius tikslus moksleiviams. Pastaraisiais metais, kai pati pradėjau dėstyti universiteto studentams, suvokiau, kad jauniems žmonėms reikia tikslų, jiems reikia vilties, tikėjimo savimi. „Aukščiau – tik dangus!“ neskatina arogancijos, tai tikėjimo savimi ugdymas – mes galime įgyvendinti tas svajones, jei tikslingai jų sieksime. Kiekvienas iš mūsų turi savo dangų, kurio siekiame: Burgis visada kvietė apsvarstyti, kokie yra tavo tikslai, kaip aukštai sau iškeli kartelę, su kokiais standartais ir vertybėmis nori eiti per savo gyvenimą. Tai nebuvo Nietzsche‘ės kalibro moralinio reliatyvumo skatinimas. Gal net atvirkščiai: Burgis tikėjo, kad, gerai apsvarstę savo siekius ir tikslus, suprasime, jog be klestinčios bendruomenės patys klestėti negalime. Jis nenorėjo gyventi visuomenėje, kur kiti yra nelaimingi, neturi asmenybės laisvės ar kūrybiškumo. Ekspertų visuomenė, jos biurokratija ir pasyvumas vis dar žudo asmenybes, ir daro tai jau mokykloje, dar net nepradėjus galvoti, kur tas dangus. Daugelis nugyvena amžių nepagalvodami, kurgi jų dangus, ko jie siekia. Mąstymas ir diskusija yra taisyklių pagrindas. Suvokus visuomenės taisyklių funkcionalumą ir tikslą, galime išvystyti atsakomybę jomis sekti.
Mano gedulas bus ilgalaikis ir produktyvus – galimybė sustoti ir paklausti savęs klausimų, kurių klaustų Burgis. Klausiu ne tik savęs, bet ir aplink mane esančių žmonių: Kokie yra tavo principai? Kur tu nori būti? Ar pamačiusi neteisybę, turi jėgų apie ją kalbėti – garsiai ir atsakingai? Kur tavo aistra gyvenimui? Ar laikaisi duoto žodžio? Ar laužai taisykles, skirtas užtikrinti visuomenei gerovei, kad pasiektum asmeninės naudos?
Nuotr. Kauno kolegijos Fotografijos katedros studentų
