Iki trisdešimties buvo visas šimtmetis

Vaiva Rykštaitė "Trisdešimt", Tyto alba, 2017.

Šiuo metu Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė (tikrasis vardas Justė Winder, g. 1985), dabar jau keturių romanų suaugusiesiems ir pasakų knygos vaikams autorė, lietuvių skaitytojui yra bene geriau žinoma iš gyvenimo būdo skilčių, žurnalų moterims ir savo tinklaraščio „Sofija ant sofos“*. Jos romanai yra sovietmečio pabaigoje gimusios kartos metraštis: debiutinis „Plaštakių sindromas“ (2010) pasakojo apie jaunimą Kaune keičiantis santvarkoms, jiems kita stotelė gyvenime – emigracija ir klajonės po pasaulį, apie kurias buvo romanai „Kostiumų drama“ (2013) ir „Viena Indijoje“ (2014). Po V. Rykštaitės debiuto kritikai dalinosi į dvi stovyklas: vieni autorę santūriai peikė, kiti sveikino lietuvių literatūroje pasigirdusį drąsų, atvirą balsą.  Naujausiasis jos kūrinys rimtesnio profesionalių kritikų dėmesio nesulaukė.

Romaną „Trisdešimt“ leidykla „Tyto alba“ nusprendė skaitytojams reklamuoti kaip jaunos moters, kuriai pasakojimo pradžioje iki 30-ojo gimtadienio likę maždaug dveji metai, nerimo anatomiją. Nepaisydama laisvių ir galimybių ar, tiksliau, įtikėjimo veik neribotomis laisvėmis ir galimybėmis, kaunietė Jurga – londonietė Džiurga sutinka, kad moteris tame gyvenimo tarpsnyje turi būti įgyvendinusi bent tris darbus iš privalomo sąrašo, kurį jaunoms moterims pateikia vakarietiška visuomenė ir XXI amžiuje: „Baigti mokslus. Ištekėti. Padaryti karjerą. Pa(si)daryti visus vaikus. Apkeliauti pasaulį (bent jau nuskristi iki Turkijos). Parašyti knygą (nors receptų). Įsigyti nekilnojamo turto. Įsigyti kilnojamo turto. Tapti vis sunkiau kilnojamu turtu. Eilės tvarka nesvarbi <…>“ (p. 17).

30-tasis gimtadienis nenumaldomai artėja, bet pagrindinė herojė dar nėra surinkusi savojo trejetuko. Londėje ji turi darbą, gyvena skurdžiame kambarėlyje neblogos reputacijos Noting Hilo rajone ir tūkstančiuose nuotraukų socialiniame tinkle „Instagram“. Vyrams, o su jų stoka herojė nesusiduria, Jurga-Džiurga dėl savo žemos savivertės lengvai tampa patogiu gyvenimo papildu. Nė vienas iš jų herojei nežada numatomoje ateityje persikvalifikuoti į lygiavertį, nepamainomą savo unikalumu bendrakeleivį jos gyvenime. Tuo tarpu draugėms, kurių viena kita Lietuvoje gal nebūtų net gera pažįstama, Jurga-Džiurga gali pasipasakoti apie savo moteriškus vargus Londone. Tai – tas gyvenimas, apie kurį kitąsyk sakoma „Ką Londone veikia? Trinasi.“

Ne itin pavykusi neblogos reputacijos leidyklos pasirinkta rinkodara niuktelėjo romaną į literatūrinio gyvenimo paraštes. Jei V. Rykštaitė būtų apsistojusi tik prie tūkstantmečio kartos emigrantės standartinių nuotykių ir tiek pat neoriginalių nūdienos jaunosios kartos egzistencinių kančių Vakarų didmiestyje, romanas būtų „vakaro ar savaitgalio knyga, skaitoma lengvai, greitai, maloniai“, kaip pastebėjo Jurga Mandrijauskaitė iš „g-taškas.lt“. Nekreipiant dėmesio į skepsį, su kuriuo Lietuvoje sutinkama ir greitai palydima tokio pobūdžio literatūra – ir moteriška, ir emigrantiška, net ir toks mielas skaitinys turėtų savo vietą lietuviškoje literatūroje. Emigrantinės moteriškos patirtys ne pirmas dešimtmetis aprašinėjamos literatūrinėmis formomis, ir šis žanras – taip pat jau susigulėjęs grįžimo į Lietuvą būdas.

Romanas susipainioja, kada autorė nutaria į jį įjungti herojės prosenelės Silvijos personažą, o kartu su ja – ir visą savo genties istoriją, ir daugiau nei šimtmečio trukmės Lietuvos istoriją.  Tebūnie siužeto perpasakojimas negrabios recenzijos požymis, vis tiek prie jo tenka stabtelti, juolab kad ne tik leidykla, bet ir autorė, kaip yra sakiusi viešai, į siužetines linijas tepasižiūrėjo kaip į dvi paraleliai vykstančias istorijas. Kartų istorijos yra ne gretutinės, bet persipinančios, maitinančios viena kitą tiek šviesa, tiek kartėliu. Galų gale, anksti romane ir skaitytojas gali pradėti abejoti, ar tikrai Jurgos-Džiurgos linija yra pagrindinė, o Silvijos – tik dekoratyvinis fonas.

Silvijos tėvams, caro gubernatoriaus Kaune ekonomei Apolonijai ir upeiviui Kazimierui Sturneikoms iš Slabodkės, tarpukaris yra laikmetis, dėl kurio smetoninė Lietuva ir vėlesnėms, pirmiausia kauniečių, kartoms buvo tapusi legendiniu Aukso amžiumi. Silvija Sturneikytė studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete, 1934 m. išteka už būsimojo Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitono Stasio Jasinsko, gyvena moderniame bute A. Mickevičiaus gatvėje, po dvejų metų susilaukia dukters Rožės – Apolonijos ir Kazimierio dukters šeima tampa tarpukario Lietuvos elitu, kuriam, kaip žino ir rašytoja, ir skaitytojas, jau paruošta sudėtinga lemtis.

1940 m. vasarą Stasys areštuojamas kaip liaudies priešas, Silvija su dukra grįžta pas tėvus į Slabodkės medinuką, o kitais metais iš kalėjimo darbuotojo gauna Stasio vestuvinį žiedą, nes tokia tvarka – nebegyvų kalinių daiktai grąžinami artimiesiems. Kiek vėliau atgautojo Vilniaus geležinkelio stotyje Silvija sutinka Stasį, išgyvenusį Červenės žudynes 1941 m. birželio 26 d. ir keliaujantį į Kauną pas savo Silviją ir Rožę. 1943 m. Sturneikoms gimsta sūnus, Jurgos-Džiurgos senelis, nors nei jo, nei senelės jai nebus lemta sutikti. Dar po metų Stasys bus dabar jau nacių areštuotas už dalyvavimą generolo Povilo Plechavičiaus pajėgose. Silvija dar kartą atgaus Stasio vestuvinį žiedą, bet tas nutiks po pusamžio laukimo, kada į jau vėl laisvą Lietuvą atvažiuos Čikagos lietuvių choras.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje Silvija pakeis pavardę ir slapstysis už kaimietės su dviem vaikais įvaizdžio. Ji stebės, kaip jos dukra Rožė virsta pasileidusia – arba emancipuota, jei kam labiau patinka vulgarus sovietmečio seksualumas – moteriške, neblogai perpratusia nomenklatūros žaidimų taisykles, išgaunančia sau iš to tiek medžiaginės, tiek ir, manytina, emocinės naudos. Buvusi Kauno poniutė anksčiau laiko palaidos sūnų ir marčią, užaugins jų našlaitį Žilviną, kuris irgi taps karininku – tik ne gražuoliu nutrūktgalviu smetoniniu kapitonu kaip senelis, o nuolat degtine pradvisusiu, moteriškus sijonus atvirai kolekcionuojančiu okupacinių karinių pajėgų Lietuvoje nariu.

Jurgai-Džiurgai, dar per vieną kartą nutolusiai nuo tarpukario, prosenelės namai su visa ikikarine egzotika, kaip malkomis kūrenami pečiai ir mazgojimasis iš bliūdo, bus jos vaikystės dienos. Mat tėvas turės savo kasdienybės scenarijus, o mama mes ir prasigėrusį vyrą, ir dar mažametę dukrą, kai Nepriklausomybės priešaušryje atsiras galimybė emigruoti į Ameriką kartu su pirmaisiais trečiabangininkais. Silvija galės dūsauti „Ir į ką tie mano vaikai tokie bliadski?“, bet padaryti nieko negalės, net pasakyti provaikaitei, kokius laiškus ji skaito vėl ir vėl, ko ji laukia kiekvieną vakarą prie vartelių, kodėl nesikraustė į dukters per blatą parūpintą butą su patogumais kitame Kauno rajone, nebent tik nutildyti vaiko pasišaipymus iš tokio jos elgesio, nes kai kurie supratimai ateis tik tada, kada jie ateis.

Šią savo istorijos dalį, kurioje daug nutylėjimų, kur autentiškos patirtys, išlikę kaip genties istorijos vakuume besiridinėjantys guriniai, pakeistos klasikiniais kaunietiškais anekdotais apie žioplas sovietinių karininkų žmonas, supainiojusias apatinius su vakarinėmis sukniomis, ir elegantiškus smetoninių ponių faifokliokus, Jurga-Džiurga tyliai nešiojasi su savimi Londone.  Nešiojasi, bet nežino, ką jai konkrečiai reikėtų su ja daryti. Apie tą savo šeimos – ir daugybės kitų lietuvių šeimų – gyvenimą ji nekalba su lietuvėmis draugėmis, nes lyg ir nebeaktualu, nemadinga. Svetimtaučiams vyrams vargiai verta net užsiminti apie posovietinės Europos negyjančias žaizdas; tos nusiaubtos, kraujuojančios žemės realybė – ne jiems.

Jurga-Džiurga dausioja po Londoną, kuičiasi visiškai svetimų žmonių padėvėtuose rūbuose ir per juos kuria savo neva istorinį gyvenimo teatrą, kai Silvijos nebėra jau beveik du dešimtmečius.  Su Silvija, pačioje gyvenimo pabaigoje antrą kartą rankoje spaudžiančia atgautą vyro tuoktuvių žiedą, išėjo ir galimybė sužinoti tą šeimos pasakojimo versiją, apie kurią anuomet reikėjo tylėti.  Likusieji po jos – be menkiausio krūptelėjimo pardavę šeimos namus Slabodkėje iš karto po Silvijos mirties iš emigracijos sugrįžusiems trečiabangininkams – yra „ir tada dirbome Lietuvai“ mito kūrėjai ir sergėtojai, tad iš šeimos fotografijų žvelgs nebylūs gentainiai, o gyventi dabar, kaip ir tada, reikės toliau. Kol kas – bėgant į belenkur surasti tolstantį save.

Internetiniam portalui „lrytas.lt“ 2017 m. sausio 14 d. V. Rykštaitė sakė, jog rašo pirmiausia dėl savęs, ieškodama atsakymo į klausimą, ar jos pačios jausenos yra individualios, ar universalios.  Išdraskytos šeimos ir prarastos giminės istorijos vis prarandant ir vėl atgaunant savo Valstybę kontekste – šiandieninio lietuvio sueižėjusios tapatybės sandas, kuris persekios dar ne vieną lietuvių kartą. Belieka stebėtis, jog gręžiantis į tokią tematiką kūryboje, individo ar konkrečios kartos autorefleksija gali būti laikytina tinkamiausia menine prieiga ar bent jau esmiškiausiu estetiniu tikslu.

Solidesnė personalinė rašytojos ambicija ir geranoriškas leidyklos reiklumas galėjo išauginti šį romaną iki svaraus ar bent jau daug reikšmingesnio lietuvių literatūros įvykio. Sugebėjus išplėtoti fabulą ir atradus tvirtesnes siužetines sankabas, net ir labai nedaug veikėjų teturintis pasakojimas turėjo pajėgumo virsti epiniu, patraukiančiu ne tik lietuvišką skaitytoją. Kita vertus, Jurgai-Džiurgai neišvengiamai pasibaigs užsitęsusi paauglystė, o tada gal apie tas pačias, amžinas mums temas ji galės kalbėti kitaip, bet vis tiek tuo skaidriu, subtilumo ir net kartais elegancijos nestokojančiu, neklystamai kaunietišku stiliumi. Neatmestina, kad ir emigrantinė literatūra, pasisotinusi knygos išleidimo fakto džiugesiu, pakis taip, kad rimtoji kritika nenorės, o ir negalės, jos ignoruoti.

Post scriptum. 1993 ar 1994 m. Čikagos lietuvių choras lankėsi Lietuvoje. Su juo atvykusi Matilda per skelbimą laikraštyje surado rašytojos gimines ir jiems perdavė rašytojos prosenelio Stasio Jasiunskio vestuvinį žiedą. Vaiva Rykštaitė vis dar viliasi, kad vieną dieną į jos el. paštą vaivarykste@gmail.com atkeliaus laiškas iš Matildos arba ją gerai pažinojusiųjų…

* http://sofijantsofos.blogspot.lt