Pirmosios gerovės valstybės idėjos pasirodė kartu su socialistinės ideologijos išpopuliarėjimu XX a. pradžioje. Europoje politinėse diskusijose pradėta atvirai ir rimtai nagrinėti socialines problemas ir ieškoti būdų, kaip valstybė galėtų padėti savo piliečiams, kaip reikėtų kovoti su bėdomis, patologijomis, kokie politiniai sprendimai reikalingi valstybės gerovei, kaip valstybė gali įtraukti visuomenę į šių sprendimų paiešką. Europoje startavo metiniai L’Internationale susitikimai, socialistų ir komunistų kongresai. Pradėjo veiklą pirmosios socialistinės partijos – socialdemokratai Vokietijoje, leiboristai Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje, tada buvusioje carinės Rusijos sudėtyje, Lietuvos socialdemokratų partija, dar anksčiau „Lenkijos ir Lietuvos socialdemokratų partija“ su Roza Liuksemburg, kuri vėliau įsitraukė ir į Vokietijos politiką.

Politinė darbotvarkė pasikeitė, pradėta atvirai kalbėti apie socialinius klausimus, tokius kaip skurdo mažinimas, trumpesnė darbo diena, pašalpos, motinystės išmokos, vaiko globa, apmokamos atostogos visiems darbuotojams ir pan. Skandinavijoje jau 1920 metais ministras pirmininkas socialdemokratas Peras Albinas Hansonas startuoja Švedijos gerovės valstybės programą. Norvegija ir kitos Vakarų valstybės netrukus taip pat nusprendžia, kad reikalinga kurti gerovės visuomenę. Tuometinio Vokietijos kanclerio Hitlerio valdoma valstybė ima rūpintis bedarbių įdarbinimu, dalija maistą ir drabužius, organizuoja kalėdines pagalbos ir dovanų akcijas, įkuria Hitlerjugendą – jaunimo organizaciją vaikams ir jaunimui iš įvairių visuomenės sluoksnių.

Sovietų Sąjungoje Stalino vyriausybė pradeda statyti bendrabučio tipo namus, kuriuose visi to paties aukšto gyventojai turi dalintis bendra virtuve ir vonios kambariu, o būsto nuoma prilygsta vos 5–10 procentų nuo mėnesinio atlyginimo. Vėliau, pavyzdžiui, SSRS bendrabučio tipo būstas kainavo apie 5 rublių per mėnesį, o tipinė alga siekė 80 rublių.

Didžiojoje Britanijoje 1945 m. valdžiai perėjus į leiboristų rankas, naujasis leiboristų lyderis ir ministras pirmininkas Klementas Atlis rimtai ėmėsi įgyvendinti gerovės valstybės idėją Jungtinėje Karalystėje ir britų kolonijose (angl. British Commonwealth). Šie pokyčiai dažniausiai buvo nukreipti į darbininkų klasę, miestus, kuriuose veikė gamyklos, fabrikai ir pan.

Vokietijoje po karo Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kancleris ir pirmininkas Konradas Adenaueris iš CDU/CSU[[i]], o vėliau ir naujasis kancleris iš SPD[[ii]] partijos Vilis Brantas įveda panašią gerovės valstybės sistemą kaip tuometinėje Anglijoje ir Skandinavijoje, pritaikytą atsižvelgiant į vietos sąlygas. Ši gerovės valstybės programa, lydima ekonominio progreso ir industrializacijos sėkmės, pradėta vadinti „vokiškuoju stebuklu“, ar „ekonomikos stebuklu“ (vok. Wirtschaftswunder), ypač po to, kai VFR įgijo vienos iš turtingiausių pasaulio valstybių titulą prabėgus vos 15 metų nuo kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare.

Po šeštajame dešimtmetyje įvykusios Kubos revoliucijos  Fidelio Kastro vyriausybė garantuoja auštos kokybės nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą.

Kadangi JAV kilusi neoliberalų mokykla, išlaikydama M. Tečer ir R. Reigano politinę liniją, skatino alternatyvų ekonominį modelį – neoliberalizmą, šis buvo perimtas ir pritaikytas buvusio socialistinio bloko šalyse Rytų Europoje ir buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje beveik nieko nekeičiant. Vyriausybės įsivedė labai stiprų liberalaus kapitalizmo variantą, kuris buvo nepritaikytas vietos sąlygoms, o poveikis buvo ir lieka neigiamas. Didelė ekonominė emigracija, socialinės krizės, aukštas nedarbingumo lygis, sunkumai, su kuriais susiduria jaunas žmogus, mažas gimstamumas, aukšti nusikalstamumo rodikliai, oligarchija, polinkis į politinį ekstremizmą (pavyzdžiui, Viktoro Orbano iškilimas Vengrijoje ar Jaroslavo Kačinskio Lenkijoje) ir pan. Ekonominė Rytų Europos realybė po 1990 m. jau lyg ir ištyrinėta, išdiskutuota ir aptarta. Tačiau iki šiol nedrįstama atvirai prabilti apie įvykusį ekonominį genocidą. Daugelyje valstybių (Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje) praėjus trisdešimčiai metų trūksta apie 25 procentų gyventojų, ypač jaunų žmonių 20–40 metų amžiaus grupėje. Reikia pripažinti, kad liberalizmas ir pasirinktas kapitalizmo variantas tinka šalyse, kur vietos piliečiai turi sukaupę turto ir gauna didelius atlyginimus, o Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, tokios sąlygos niekada neegzistavo. Lietuvos Respublikos gyventojų skaičius mažėja kasmet, per 30 Nepriklausomybės metų krito nuo 3,5 mln. iki 2,5 mln. gyventojų. Esama prognozių, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens jau mažiau nei 2 mln. gyventojų.

Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių realybė nelabai primena Vakarų Europos realybę. Nei valstybė, nei visuomenė, nei ekonomika taip ir negavo progos tapti rimta visateise Vakarų Europos dalimi. Realybė dažniau primena situaciją kylančios ekonomikos šalyse ar regionuose, tokiuose kaip Lotynų Amerika ar Pietų Azija, bet ne Vakarų Europa. Pigi darbo jėga yra pagrindinė realija po 2004 m. prisijungimo prie Europos Sąjungos.

Maži atlyginimai, simbolinės pašalpos ir pensijos, jokios gerovės, emigracija, daugelio žmonių jaučiama ateitis be vilties – tai tik dalis kapitalizmo apraiškų Lietuvoje. Spekuliatyviam užsienio kapitalui buvo leisti pigiai įsigyti valstybinį turtą ir diktuoti savo sąlygas pernelyg nesileidžiant į kalbas su valstybe. Tokios situacijos rezultatas – Vengrijos valiutos krizė ir bankų krizė Baltijos šalyse.

Reikalinga pakeisti ekonomikos modelį vietoje dabartinio įdiegiant gerovės valstybės modelį ir vadovaujantis mišrios ekonomikos (angl. mixed economy) principais. Tai trečio kelio ekonomika, apjungianti kapitalizmo ir socializmo elementus.

Pastūmėti Lietuvos ekonomiką šia linkme bandė dar Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), apie gerovės valstybės idėją pradėjęs kalbėti savo rinkiminėje kampanijoje dar 2012 metais. Dabartinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat pripažįsta gerovės valstybės reikalingumą.

Išnagrinėjus, kaip gerovės valstybė funkcionuoja Vakarų Europos šalyse, galima išskirti tokius pagrindinius valstybės gerovės programos principus:

  1. Pakankama socialinė parama visiems negaunantiems atlyginimo ir neturintiems kitų mėnesinių pajamų. Šios pašalpos dydis turi siekti ne mažiau trečdalio vidutinių mėnesio pajamų.
  2. Parama moksleiviams ir studentams, studijų paskolos, visuotinis nemokamas mokslas ir studijos.
  3. Mokiniams nemokamos kelionės į mokyklą.
  4. Savivaldybės ar kitų įmonių ar įstaigų su savivaldybių priežiūra nuomojami būstai mažesne nei rinkos kaina.
  5. Bazinių pajamų modelis, pagal kurį kiekvienam piliečiui išmokamas bazinis pajamų dydis (angl. universal basic income) šalia uždirbamo atlyginimo ar kitos gaunamos paramos. Panašios programos jau buvo testuojamos Suomijoje ir Šveicarijoje, kur vienam asmeniui buvo skiriama 1000–1500 eurų per mėnesį, tikintis, kad tai paskatins programos dalyvius labiau įsitraukti į mėgstamą veiklą, asmeninį tobulėjimą, meną ar plėtoti kitus asmeninius projektus.
  6. Vaiko pinigai ir tėvystės išmoka. Parama už kiekvieną vaiką turėtų siekti ne mažiau kaip 200 eurų, o kai vienas iš tėvų ar globėjų gali metus laiko nedirbti ir namuose auginti savo vaikus, tėvystės išmoka už tuos metus turėtų prilygti metiniam atlyginimui.
  7. Kompensacijos tėvams ir globėjams, kurie naudojasi vaiko priežiūros paslaugomis, įskaitant privačiai samdomas aukles.

Taip atrodo pagrindinis valstybės modelis, kuris Vakaruose jau funkcionuoja daugiau nei penkis dešimtmečius. Žinoma, svarbu pastebėti, kad tose šalyse, kur veikia panašūs modeliai, mėnesio pajamos siekia nuo dviejų iki trijų tūkstančių eurų, o gyventojams teikiama parama dažniausiai prilygsta trečdaliui, pusei ar net dviem trečdaliams mėnesinio atlyginimo. Kadangi Lietuvoje algos vis dar išlieka nepalyginamai mažesnės nei daugelyje Vakarų šalių, o pati paramos ir pašalpų sistema grindžiama tuo, kad šios išmokos susiklosčius sudėtingai situacijai turėtų iš dalies pakeisti atlyginimą, norint įvesti panašų modelį reikalingos specialistų konsultacijos, kad neatsitiktų taip, jog parama siektų vos 200 eurų skaičiuojant nuo 600 eurų atlyginimo.

„Naujojo kurso“ (angl. New Deal) ekonomikos tradicijos glūdi JAV, kur 4 deš. pradžioje tokią programą pradėjo vykdyti prezidentas Franklinas Ruzveltas iš Demokratų partijos. Vakarų Europoje daug šalių po karo pasirinko derinti socializmo ir kapitalizmo elementus vietos ekonomikoje. Čia minėtinas Švedijos premjeras Ulofas Palmė, taip pat palaikęs šią idėją.

Jeigu turtas ir verslas priklausys valstybei arba bus kontroliuojamas per valstybę, valstybė savo žinioje turės visos šalies ekonominius sprendimus. Valstybė, o ne privatūs dalyviai, galės kontroliuoti šalies ekonominius procesus. Vietoje privatizacijos – nacionalizacija. Užsienio kapitalas ir privatus kapitalas nebus lengvai prileidžiamas, nebent valstybei prižiūrint. Panašiai, kaip buvo daroma Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR) arba vadovaujant ministrui pirmininkui Janošui Kadarui Vengrijoje. 

Nauja ekonominė programa kartu su gerovės valstybės idėja Lietuvoje gali sukurti tikrą proveržį, naują kryptį geresnės ateities link. Tai reiškia naujas reformas, naujas idėjas ir nuomones, naujus valstybės ekonomikos standartus. Taip valstybės piliečiams būtų užtikrintos panašios sąlygos kaip Vakaruose. Juk negali būti, kad vos 20 procentų šalies gyventojų džiaugiasi užsitikrinę pakankamą pajamų lygį, o visi likę gyvena kaip prekariatas – naujų laikų proletariatas. Naujos krypties politika galėtų užtikrinti šios piliečių grupės, kuri dabar yra marginalizuota, kuriai tenka nuolat sukti galvą, kur išvažiuoti ar kaip pragyventi, į(si)traukimą į valstybės gyvenimą. Galėtų padėti sukurti visuomenę, kurioje visi žmonės turėtų lygias teises, kurioje valstybė visiems piliečiams užtikrintų laimingą ir pilnavertį gyvenimą – šalį, kurioje visi būtų lygūs, laisvi ir kiekvienas jaustųsi vertinamas.


[i] Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (vok. Christlich Demokratische Union Deutschlands, CDU) ir Bavarijos Krikščionių socialinė sąjunga (vok. Christlich-Soziale Union in Bayern, CSU).

[ii] Vokietijos socialdemokratų partija (vok. Sozialdemokratische Partei Deutschlands, SPD).


Šis straipsnis buvo parašytas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos projektui, finansuotam Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.