Kol didžiausios pasaulio leidyklos svarsto, kaip išlaikyti knygas į skaitmeninius įrenginius vis dažniau iškeičiantį skaitytoją, jau maždaug 25 metai, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose auga nauja skaitytojų grupė, išperkanti milijoniniais tiražais leidžiamus romanus. Įdomu tai, kad tokiais leidiniais dažniausiai nėra prekiaujama įprastuose knygynuose, jų galima įsigyti tik pakelės užkandinėse, pigiose kirpyklose ar tiesiog iš automobilio bagažinės įvairiose mugėse. Kalbu apie vadinamąją street fiction, gatvės literatūrą, iš kurios tikimasi naujos knygų skaitytojų bangos ir knygos renesanso apskritai. Šie tekstai – tiems visuomenės sluoksniams, kurie iki šiol grožine literatūra paprastai nesidomėjo.
Štai viena gatvės literatūros žvaigždžių K’wanas Foye. Kaip ir dauguma šio žanro atstovų, jis juodaodis, neturi keturiasdešimties. Jo romanuose vyrauja tipinės gatvės literatūros temos – tai pasakojimai apie prostitutes ir negailestingus sąvadautojus, nusikaltėlių gaujas ir apsukrius vertelgas, be kasdienės dozės negalinčius gyventi narkomanus ir tikros meilės ieškančias barų padavėjas. Skaitytojai K. Foye romanus mėgsta, nes viskas juose pateikiama labai ryškiai: jei muštynės, tai personažai būtinai spjaudosi išmuštais dantimis; jei seksas, tai lipnus; jei gaujų reikalai, tai be lašo gailesčio. Viršelius dažniausiai puošia prabangūs automobiliai landynių fone, ankšti ilgaauliai batai, tinklinės pėdkelnės ir daug daug dolerių kupiūrų.
Gatvės literatūrai būdinga tai, kad dauguma autorių rašo apie savo patirtį. K’wano tėvai XX a. 9-ajame dešimtmetyje įniko į kreką, tad jį užaugino močiutė. Užuot lankęs mokyklą, berniukas prekiavo kanapėmis, paskui padirbinėjo čekius, dar vėliau pradėjo plėšti. Pateko į kalėjimą, iš kurio išėjęs bandė gyventi dorai – dirbo pagalbiniu darbininku vienoje Volstryto brokerių kontorų. Pritrūkęs kantrybės, ėmė verstis sąvadavimu. Tačiau sužinojęs, kad mama susirgo vėžiu, ėmėsi rašyti ir 2003 m. paskelbė savo pirmąjį romaną „Gangsta“. Tai buvo pusiau autobiografinis pasakojimas apie narkotikų prekeivį, kurio mama suserga vėžiu, ir kuris dėl to siekia tapti gaujos vadu. Ieškodamas leidėjo, K. Foye pastebėjo, jog ant mėgiamos rašytojos Vickie’ės Stringer savilaida paskelbto romano „Let That Be the Reason“ galinio viršelio yra autorės elektroninio pašto adresas. V. Stringer buvo ką tik atsėdėjusi kalėjime už bandymą parduoti du kilogramus kokaino ir įkūrusi leidybos firmą „Triple Crown Publications“, pavadintą pagal buvusią savo narkotikų prekeivių gaują. K. Foye romanas „Gangsta“ išleistas, juo pradėta prekiauti JAV Rytų pakrantės kirpyklose, užkandinėse, grožio salonuose. Per metus buvo parduota 80 000 knygos egzempliorių. Visiškai atsitiktinai apie pogrindinį bestselerį sužinojo prestižinės Niujorko leidyklos „St Martin’s Press“ vadybininkai. Ši leidykla ir paskelbė kitą autoriaus romaną „Road Dawgz“, susilaukusį didelio skaitytojų susidomėjimo. K. Foye vardas atsidūrė garbingų kultūros leidinių puslapiuose, rašytojas ėmė gauti šešiaženklius honorarus, persikėlė gyventi į nuosavą namą.
Tačiau šis amerikietiškosios svajonės išsipildymas – labai trapus. Kartą žurnalistui demonstruojant vietas, kuriose gyveno dar būdamas narkotikų prekeivis, kažkas iš gatvės K’waną atpažino ir priėjęs užkalbino. Šis kalbėtis atsisakė. Vėliau žurnalistui paaiškino, kad riba tarp garbinamo rašytojo ir narkotikų prekeivio gyvenimų yra labai plona, todėl net pokalbio palaikymas su kažkuo iš praeities gali baigtis grįžimu į ankstesnįjį, tamsųjį biografijos etapą. Šis motyvas labai dažnas jo kūryboje – regis, jau viskas, su narkotikais baigta, galų gale pavyko susitvarkyti gyvenimą taip, kad policija nebeturėtų prie ko prikibti; ir paties sąžinė dėl nieko nebegraužia, ir nuolat dairytis už nugaros nebėra reikalo. Tačiau pakanka visiško mažmožio, net slengu pasakyto sakinio, – ir idilė griūva, viską vėl užtvindo gatvė.
Pats K. Foye nemėgsta, kai apie jį kalbama kaip apie gatvės literatūros atstovą, jam labiau patinka būti pristatomam kaip detektyvų rašytojui. Gatvės literatūros terminas K’wanui siejasi su blogai įrištomis, neredaguotomis knygomis. Kūrėjas mano, kad, jį priskyrus prie gatvės literatūros autorių, sumažėja galimų skaitytojų auditorija.
Nepaisant populiarumo, šio žanro tekstai nėra noriai laukiami garsių leidyklų. Tačiau net ir be reklamos kampanijų, nepriimama į didžiuosius knygynų tinklus, gatvės literatūra gali pasigirti didžiuliais tiražais. Pavyzdžiui, Teri Woodso 1998 m. romanas „True to the Game“, pasakojantis gatvėje augančios paauglės ir nuolat kaklaraištį ryšinčio biuro darbuotojo meilės istoriją, buvo išleistas 1,2 milijonų tiražu, kuris visas išparduotas geležinkelio stotyse ar grožio salonuose. Pirmuosius šios knygos egzempliorius įrišo pati autorė, puslapius suklijuodama „Krazy Glue“ klijais.
Gatvės literatūros šaknys siekia juodaodžių rašytojų Chesterio Himeso, Donaldo Goineso ir Icebergo Slimo kūrybą. Ch. Himesas, pats kalėjime už plėšikavimą praleidęs dvidešimt metų, buvo vienas vadinamųjų Harlemo detektyvų – kietojo detektyvo (hard-boiled) istorijų serijos, vienijamos dviejų personažų, juodaodžių Niujorko policijos seklių, – pradininkų. Jų vardai atspindėjo darbo stilių – Džounsas Duobkasys ir Edas Džonsonas Karstas. Pastarasis mėgo daužyti apklausiamuosius pistoleto rankena, o pirmasis dažniau naudodavo skustuvą, lėtai pjaustydamas įtariamuosius tol, kol jie viską prisipažindavo. Nepaisant absurdiško žiaurumo, abu pareigūnai buvo labai empatiški nusikaltimų aukoms. O štai D. Goinesas skelbėsi esąs Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidento Jeffersono Daviso ir vergės palikuonis, per penkerius metus parašė 16 knygų, kol 1974-aisiais jį kažkas nušovė. Trečiasis autorius, su kuriuo siejama gatvės literatūros genezė, I. Slimas buvo charizmatiškas Čikagos sąvadautojas, 1967 m. paskelbęs savotišką gatvės gyvenimo antropologijos studiją „Pimp: The Story of My Life“, tapusią hiphopo kultūros Biblija.
Didžiausios dabartinės šio žanro žvaigždės – Ashley’ė ir JaQuavis Colemanai, vyras ir žmona. Jie sako kuriantys žmonėms, kurie nenori skaityti apie tai, ką galvoja blondinės mėlynomis akimis. Pora susipažino būdami paaugliais, kai JaQuavis bėgo nuo policijos su ketvirčiu plytos, t. y. ketvirčiu kilogramo kokaino. Sprukdamas narkotikus įmetė į krūmus, mergina juos paėmė, o paskui atidavė. Nuo tos akimirkos jie neišskiriami.
Būdama septyniolikos Ashley’ė patyrė negimdinį nėštumą, po kurio prasidėjo depresija. JaQuavis, žinodamas mylimosios pomėgį skaityti, pasiūlė abiems kasdien rašyti po pasakojimą, o vakare surengdavo per dieną sukurtų tekstų skaitymus ir konkursą. Taip po dviejų savaičių atsirado pirmasis jų romanas „Dirty Money“, prasidedantis aukščiausios klasės gatvės kultūros romantika – autobiografine judviejų pažinties scena, pasiekiančia kulminaciją, kai žiūrėdama į kokainą mergina pagalvoja: „Štai tas šūdas, kuris nigerius padaro turtingus.“ O paskui pasielgia visiškai neįtikėtinai, nes kokainą vaikinui… tiesiog grąžina. 2005 m. kūrinį išleido „Urban Books“ leidykla. J. Colemanas viename interviu prisipažino, kad, nuo devynerių metų prekiavęs kreku ir kokainu, šią veiklą metė tik gavęs pirmąjį honorarą už romaną. „Rašymas ir literatūra yra tarsi narkotikai, – sako JaQuavis, – jei jie kokybiški, už prastumtą knygą gali gauti panašiai kaip už dozę.“
Per maždaug 14 metų J. Colemanas vienas ar kartu su Ashley’e paskelbė 50 romanų. Pačioje pradžioje savo kūryba pora prekiavo iš automobilio, dabar jų knygas galima rasti „Amazon“ internetinėje parduotuvėje. Iš viso iki šiol jie pardavė apie 2 milijonus savo romanų egzempliorių ir yra vieni sėkmingiausių gatvės literatūros rašytojų.
Jau 10 metų A. ir J. Colemanai laikosi griežtos dienotvarkės – 335 dienas per metus kiekvienas jų parašo po 5 000 žodžių. Prieš imantis naujo sumanymo, siužetas griežtai suplanuojamas, ir tik baigus vieną skyrių pereinama prie kito. Didžiulis dėmesys skiriamas detalių autentiškumui. „Mūsų romanuose nebūna kokaino plytos už 40 000 dolerių, – sako J. Colemanas, – nes tokia kaina nereali.“ Abu rašytojai tai gerai žino, nes nuolat tikslina informaciją apie pokyčius gatvės rinkoje. Iš tų pačių šaltinių – ir gatvės žodyno naujovės, įvairūs papročiai. „Kai sulauksime 40-ies, galbūt rašysime knygas, kaip daryti biznį, tačiau dabar pasakojame apie gatvės šūdą, nes tai žinome geriausiai“, – sako jie.
Kaip skamba gatvės literatūra? Štai ištrauka iš K. Foye romano „Eviction Notice“ (2011), tapusio bestseleriu:
– Koks čia šūdas ką tik buvo, Holidėjau? – Beibi Dokas paklausė, jiems nuo nusikaltimo vietos nutolus saugiu atstumu.
– Aš tiems nigeriams parodžiau, kokie dabar laikai atėjo gatvėje, – abejingai atsakė Holidėjus.
– Manau, parodei kiek daugiau, nei kokie laikai dabar gatvėje atėjo. Tu nušovei tą vaikį įsiutusių liudininkų akivaizdoje.
– Ką tu nori pasakyti, Beibi Dokai?
– Noriu pasakyti, kad reikėjo kiek daugiau sužinoti apie tą Karaliaus Džeimso šakalą prieš jį išjungiant. Niekada nežinai, kuo tai gali baigtis.
Holidėjus nepatikliai pasižiūrėjo į Beibi Doką.
– Mažas juodašikni, ar pats girdi, ką kalbi? Čia nėra jokios demokratijos, nigeriai žiaurūs ir jie supranta tik tokią kalbą. Ir man nusišikt, kam tas bičas dirba, jei tik jo pavardė nėra Klarkas, – lyg per pamokslą paskelbė jis.
– Holidėjau, aš tik sakau…
– Tai ir nemalk daugiau šūdo, – Holidėjus jį nutraukė. – Beibi Dokai, čia tau ne koledžas, kur viską, kas sakoma, iš anksto apsvarsto studentų sąjungos. Čia gatvė ir ginčai sprendžiami ginklu. Nori būti gaujoje? Tai baik verkšlenti ir užsitarnauk savo vietą.
– Kaip pasakysi, Holidėjau.
– Būtent, močkrušy. O vis dėlto, kas tas Karalius Džeimsas?
Oksfordo universiteto Afroamerikiečių studijų centro tyrinėtojas Keenanas Norrisas 2013 m. išleido akademinę gatvės literatūros antologiją „Street Lit: Representing the Urban Landscape“. Knygos įžangoje jis sako, kad nė viena literatūros srovė nėra labiau susijusi su noru pabėgti nuo skurdo bei prievartos ir tuo pačiu parodanti didmiesčio gyventojų neviltį, kaip gatvės literatūra. Tuo pat metu ji vienintelė visoje Vakarų literatūros istorijoje taip artimai susijusi su kalėjimo patirtimis. Reaguodamas į tokią žanro marginalizaciją, Nevados universiteto literatūros tyrinėtojas Justinas Giffordas savo knygoje „Street Poison: The Biography of Iceberg Slim“ (2015) tvirtina, jog, kalbant apie gatvės literatūrą, dažniausiai nepastebima tai, kas svarbiausia. Jo manymu, šio žanro autoriai labai detaliai pasakoja apie smurtą ir nusikaltimus ne tam, kad jais žavėtųsi, o todėl, kad nori įspėti. Mat tai tokia literatūra, kuri nors ir nuolat siekia sudirginti skaitytoją, tačiau tuo pat metu yra labai didaktiška. Tyrinėtojo manymu, tam tikra prasme savo šaknimis ji susijusi su Aurelijaus Augustino „Išpažinimais“ – autorius tarsi sako: „Štai baisūs dalykai, kuriuos padariau, o štai pasekmės, kurių susilaukiau.“
Publikuota žurnale "Nemunas" 2019 nr. 7
Nuotr. Kauno kolegijos Fotografijos katedros studentų
