Fragmentai, tyla, maskuotės: konkretionas

Marion May Campbell „konkretion“, UWA Publishing, 2013.

1976 m. gegužės 9 d. Stammerheimo kalėjime mirė Ulrike‘ė Meinhof. Tai buvo metai, kai mano karta pradėjo studijas universitetuose. 1976-aisiais mes (arba gal tik aš) pasijutome jau pavėlavę – jautėme nostalgiją svaigulingoms žurnalo „Oz“ dienoms, judėjimui prieš karą Vietname. Bandėme rasti teisingą reikalą ir jungėmės į būtinus streikuotojų maršus, tačiau revoliucija jau buvo praėjusi. Įsigalėjo konservatizmas.

Po kokių dešimties metų Anthill teatre Pietų Melburne žiūrėjau, kaip Margareta Cameron vaidina Christopherio Barnetto spektaklyje „Ulrike Meinhof Sings“ (angl. Ulrike‘ė Meinhof dainuoja). Dešimtmetis – ne toks jau ilgas laiko tarpas. Išties Vokietijoje jau daug vėliau, 2005 m., buvo surengta paroda „Regarding Terror: The Red Army Faction“ (angl. Apie terorą: Raudonosios armijos frakcija), kurioje demonstruojami kontroversiški paveikslai – su negyva Meinhof, Gudruna Ensslin ir Andreasu Baaderiu – išprovokavo RAF aukų giminių protestą prieš parodą. Smarkiai nutolusioje nuo RAF veiksmų pasekmių Australijai dešimties metų pakako tam, kad prasidėtų mitologizavimo procesas: iš Der Rote Armee Fraktion“ ir Ulrike‘ės Meinhof revoliucinės polemikos imtas kurti menas.

Devyniasdešimtųjų Melburno pankiškojo meno scenos enfant terrible – dramaturgas Christopheris Barnettas – apie dutūkstantuosius apleido Australiją ir tęsia savo rašymus bei aktyvizmą savanoriškame egzilyje Prancūzijoje. 2011 m. Melburno Fringe festivalyje Nadia Townsend citavo Barnetto pjesės veikėją Meinhof:

 Aš norėjau naikinti
 naikinti
 naikinti pastatus, kuriuose nyksta mano mylimieji 
 naikinti gatves, kur krito mano mylimieji 
 naikinti žemę, sukurtą alinti mano mylimųjų rankas
 naikinti konstrukcijas, tarp kurių susprogdinti mano mylimieji
 man reikėjo sukurti žemę tam, kad stiprinčiau mylimųjų rankas 

1986-ųjų Meinhof daina – tai skandavimas, protesto kalba, kvietimas ginkluotis [angl. arms – rankos; call to arms – kvietimas ginkluotis – vert. past.]. Mariona May Campbell „konkretione“ suteikia veikėjai Meinhof kiek kitokį kalbėjimą: jos Meinhof valsuoja savęs ištrynimo link, artėja į bekalbystę ir tylą. Jei Barnetto Meinhof yra heroiška naikintoja, tai Campbell kuriamas personažas kupinas savinaikos:

 Mano naujoji tuštuma yra arti šventumo.
 Kritau į purvą tam, kad parodyčiau Gudrunai, kaip toli nuėjau, beibi.
 Turi rašyti arba būti parašyta; turi rašyti arba būti nurašyta!
 Nebūsiu nė vieno iš jų nurašyta; aš pati pasirašysiu taip švariai, kad tik 
 revoliucijos karštis liks.
 Išbalinto puslapio atšvaitas! 

1986 m. Meinhof tampa revoliucijos metafora, 2013 m. – jau tik šešėlis; merdėjanti moteris-kūnas irimo procese. Tas beveik trisdešimties metų tarpas, perfrazuojant Guy Debord‘ą, parodo skirtumą tarp poezijos, kuri tarnauja revoliucijai, ir revoliucijos, kuri tarnauja poezijai. Revoliucijos kalba apsitraukė senstančio artefakto patina. Kadaise Meinhof brūkštelėjo skersai Ensslin eilėraščio: „tonas per daug isteriškas“. Panašu, kad šiuolaikiniams jautrumams revoliucinga polemika ne tik per daug isteriška, bet ir bemaž absurdiška. Ironiška, kad Baader-Meinhof gauja dabar tapo komercializuotu brendu (jų paieškos plakatų reprodukcijos gali būti įsigytos internetinėje parduotuvėje www.baader-meinhof.com), paklusdama tai jėgai, kuria jie labiausiai baisėjosi: kapitalizmui. Tai tik rodo, kad revoliuciją, kaip ir literatūrą ar kritiką, veikia mados tendencijos.

Melburno poezijos simpoziume „The Real Through Line“ Felicity Plunkett pasakė, kad negrožinės poezijos gyvybę palaiko tikrovės dvasios. Galima būtų teigti, kad tikrovė poezijai ir prozai suteikia naratyvo platformą, iš kurios randasi tiesa, esanti didesnė nei faktų suma. To paties simpoziumo metu poetas πo pasiūlė idėją: romanas eilėraštyje – tai būtų Shakespeare‘o principo „meno tikslas yra suteikti gyvenimui formą“ versija. Klasikas yra sakęs, kad faktai yra poezijos medžiaga, bet tikrovė nėra tiesa. Ulrike‘ės Meinhof gyvenimo faktai suteikia pagrindą, kurio atsispirdama Campbell gali pinti savo idėjų audinius.

Apysaka „konkretion“ turi savyje romano pažadą, dramatišką monologą, eilėraštį(-čius) ir kelių gyvenimų dvasias. Tai laužianti balsus matrioškos lėlė, kurios centre yra Meinhof istorija. Žodis konkretion turi šaknį konkret – o tai kairiųjų žurnalas, įsteigtas Meinhof vyro Klauso Ranierio Röhlo – ir vokiškai reiškia kietėjimą (concretion), betonui būdingą solidizacijos procesą, ko nors tapimą tikru ir turiningu. Konkretumas/betonas ne tik turi statybinėms medžiagoms būdingą svorį – tai ir patirtis, tampanti apčiuopiamai konkreti rašymo procese. Apysakos kaip indo arba įkalinimui skirto pastato (kalėjimas pasakojimo istorijai) konstravimo principas analogiškas architektūros ar skulptūros kūrimo praktikai.

„konkretion“ prasideda Šarlio de Golio oro uosto terminale. Kaip ir traukinių stotis W. G. Sebaldo romano „Austerliz“ (2001) pradžioje, šis oro uostas milžiniškas ir nusmenintas. Veikėja Monique Piquet sėdi ir mąsto apie senatvės orumo bėdas. Akimirką ji pasijunta „be charakterio“. Tam, kad įveiktų šią liminalią erdvę, jai reikia „fiktyvaus skydo“, kuris būtų pakankamai stiprus ir sulaikytų byrančią jos tapatybę. Abejotinas jos kaip akademikės ir rašytojos darbas. Jos „perlais ir tvidu“ apsitaisiusi literatūrinė agentė spiria rašyti apie „teisingus“ veikėjus. Kaip autoriaus Briano Castro alter ego Brendanas Costa romane „Street to Street“ (angl. Gatvė prie gatvės; 2012), ji apgaili Australijos literatūrinės leidybos būklę ir savo pačios sėkmės trūkumą. Kaip Costai, poezija ir literatūrinė fikcija jai yra „nesėkmės kultyvavimas, darbas reikalaujantis begalinės kantrybės ir dėmesingumo“. Kolegų pašaipos verčia ją „iš siuto užsiplieksti“. Jos kiek lesbietiško kelionės romano siužetas balansuoja ant žlugimo ribos. Ar gali veikėją išgelbėti jos pačios žodžiai? – klausia rašytoja, kurios sėkmingiausias konstruktas yra ji pati: Monique Piquet, kaip sužinome, yra tyčinis paprastosios Monikos Pickett vardo išvertimas. Tai stilingosios agent provocatrice (pranc. agentės provokuotojos) vardas ir kaukė, po kuria slepiasi Pickett. Pickett vardas – pernelyg akivaizdus piketuojančios žmonių grupės (picket), linijos, posto priminimas. Piquet yra veikėjos ištrūkimas iš medinio aptvarėlio; ji nebus „gražiai kalbanti“ arba lengvai prijaukinta.

Piquet grįžo į Paryžių tam, kad pabėgtų nuo Sidnėjuje viešojoje erdvėje ištikusios gėdos. Pasitelkdama Walterį Benjaminą, ji tampa klajojančia gatvėmis flanere (flâneur), o pro šalį slenkanti geografija atspindi jos vidinį peizažą. Potencialūs užuolikai ir neįtikėtini jos sutikti gelbėtojai teikia formą jos apmąstymams apie gyvenimą, seksą, santykius, nesėkmes, apskritai baimes ir konkrečiai jos baimę sutikti buvusią studentę Angelą Beigesang, kuri parašė sėkmingą knygą apie Meinhof.

Laikydamasi Campbell nubrėžto diskurso, turiu nuojautą, kad „Monique Piquet“ gali taip pat būti aliuzija į autorių Maurice‘ą Pinguet – pernelyg ryškus fonetinis abiejų vardų panašumas, kad pražiūrėtume. Pinguet labiausiai žinomas dėl savo seppuku arba japoniškos ritualinės savižudybės studijos: mirties užrašas skersai pilvo daromas kaligrafišku peilio gestu. O Piquet atsiskleidimas yra tam tikri mažyčiai savižudybės aktai; būtina ancien régime (pranc. senojo režimo) mirtis, atverianti kelią naujai tvarkai. Campbell naudoja kūno kaip rašymo metaforą; istorijos užrašymas tampa paguoda ir būdu pabėgti iš kūno varžtų ir silpnybių. Judėjimui būna „at-rašyti, at-eiti užsikimšusią cirkuliaciją; at-daryti senų istorijų užsiblokavimą.“

Akademinė kvalifikacija suteikia Piquet leidimą cituoti kiekvieną devyniolikto ir dvidešimto amžiaus autorių, kuris galbūt pagavo (angl. piqued) (Piquet-ed?) jos akį. Autorių vardai – Mallarmé, Kafka, Celan, Adorno, Apollinaire, Serres, Artaud, Irigaray, Lacan, Benjamin, Lautréamont, Leduc, de Beauvoir ir Sartre, Cocteau, Gertrude Stein, H.D., Mina Loy, Wittig, Duras, Sarraute, Foucault, Barthes, Deleuze ir Guattari, Genet, Marcuse, Reich, Rimbaud, Marx, Gramsci, Fanon, Brecht, Beckett, Bachmann, Ponge, Camus, Sebald, Bataille – per tekstą, lyg per egzotiškų vietovių žemėlapį, eina punktyru. Reikšmių daugybė gali būti išskleista iš Piquet‘ės nuorodų už teksto ribų. Netgi neturintiems modernizmo literatūros arba prancūzų kultūros teorijos pagrindų skaitytojams atkaklus vardinimas sukuria ritminį kontrapunktą Piquet‘ės vidiniam monologui.

Nuorodos į tekstus, esančius už pasakojimo, taip pat gali būti Campbell priemonė, siekiant išvengti tradicinio naratyvo rėmų, laužant formą iš vidaus. Reikšmė išgaunama per vardinimų ir žodžių žaismo kuriamus sąskambius. Tose vietose, kai mąstydama apie Francis‘o Ponge įtaką savo ankstyviesiems eilėraščiams, Piquet atranda, jog pati yra „išpondžinta“ („ex-ponged“), arba kai plūstasi dėl Becketto poreikio „redžoisintis“ („reJoyce“), Campbell žodžių žaismas atrodo keistas ir pernelyg dirbtinis. Tačiau gal ji ir siekia iššaukti gėdos spazmą.

Piquet yra apsėsta savo buvusios studentės Angelos Beigesang „bukos“ („lowbrow“) sėkmės ir savo vaidmens Beigesang radikalizacijoje, o visgi įdomu, kad Beigesang pasakojime fiziškai nedalyvauja. Ji gyvena per tai, kad Piquet kritikuoja jos rašymą. Tam tikru būdu Beigesang buvo ištrinta dėl to, kad paniro į Meinhof sąmonę: „Leidausi žemyn į purvą ir sapnavau, kad esu jinai, Ulrike‘ė Meinhof, ir šliaužiu po spygliuota painių jos sakinių viela, per jos mintijimo tirštumą į beprotybės erdves.“ Perskaičiusi tai, Piquet krūpteli. „Čia ne herojės istorija“, – rašo ji teksto paraštėje. Meinhof varė geismas pranokti savo buržuazinę kilmę, desperatiškas noras priklausyti – Piquet tęsia vienpusišką pokalbį. Ar pakako atsisakyti asmeninio gedulo ir pripažinti viešai pyktį, kad Meinhof būtų katapultuota į monstrų kategoriją? – klausia ji. Piquet savo nestabilumu tapatinasi su Meinhof; Beigesang traukia kitų destruktyvumas. Beigesang tekstas apie Meinhof ir interviu atstoja ją pačią; kaip Stéphane‘o Mallarmé’o išgalvotas žodis „ptyx“ (dar viena Piquet‘ės obsesija), ji yra paslaptinga savo buvimu, kuris gali egzistuoti tik karščiuojančioje Piquet‘ės vaizduotėje.

Vokiškai Der Gesang reiškia dainavimą, o „Beigesang“, jei norite, gali būti išversta kaip „dainavimas kartu“. Piquet ir Beigesang galiausiai yra dvi tos pačios monetos pusės: amžius ir jaunystė, konservatizmas ir maištas, intelektas ir veiksmas. Apysaka „konkretion“ kupina dauginimų, atspindžių ir dichotomijų, tokių, kaip vaišingumas ir atšiaurumas (hospitality/hostility), įsilaužėlis ir svečias (hostage/host). Kūnas, ego, žmogiškieji santykiai – visa yra trapu. Atsisakyti padėti prilygsta kontakto atsisakymui. „Visapusiai mainai suriša“, – sako Piquet ir padaro išvadą, kad ryšys gali būti vienintelis būdas atpirkti praeitį, vienintelis kelias pirmyn. Net banaliausia priežastis dalintis džiaugsmą ar, pavyzdžiui, nepatenkinto jaunuolio plūdimasis autobuse tampa dingstimi patirti ryšį, įgalinantį gedulo ir skausmo išgyvenimą. Anot Georgeso Battaille‘o, „tiesos neieškokime ten, kur žmonės save izoliuoja; tiesa prasideda nuo pokalbių, bendro juoko, draugystės, erotikos ir atsiranda tik judant nuo vieno prie kito“.

Tiesa ir tai, kad revoliucija gundo, o mirtis jaudina, net ir žudiko mirtis, ypač to, kuris pradėjo gyvenimą kaip rimtas pakrikusios, negebančios tvarkytis su istorinių baisybių pasekmėmis, visuomenės kritikas. Kas galėjo pasikeisti, klausia Beigesang, jeigu Meinhof būtų atradusi poeziją, kuri galėjo „nukreipti jos atmetimo reakciją, desperaciją, įsiūtį, cirkuliuojantį kūne, poezijos raudonojo juslingumo kanalus?“ Cinikas, gyvenantis Piquet‘ės (ir mano) viduje, primintų, kad paaugliai su Če Gevaros ir Ulrike‘ės plakatais ant savo kambarių sienų suaugs ir taps teisininkais, vadybininkais, politikais; kad revoliucijos apdainuotojai baigs karjerą kompanijų valdybose.

Kai Piquet galiausiai susitinka su savo protežė, ją nuginkluoja nuoširdus Beigesang šiltumas ir pamalonina jos senamadiškas australiškas akcentas. Ji pripažįsta saviapgaulę, dėl kurios išgalvojo Beigesang: „Per tas pastarąsias dienas vaikščiojau sapnuodama ir nežinau, ką susapnavau, o ką tikrai išgyvenau. Net pradėjau manyti, kad aš parašiau tavo tekstus.“ Jos įprasta arogancijos kaukė nuslysta atverdama trapų ir skylantį ego.

„konkretion“ struktūra sukomponuota iš blokų ir tuštumų, fragmentų, tylos periodų, maskuočių. Tai kinietiškų dėžučių begalybė, kai tekstai įterpti į tekstus, o reikšmės nuraibuliuoja už naratyvo ribų. Tai ir kūrinys apie gedulą – apie praradimą, mirtį, nuslėptą ir atsiimtą meilę – ir apie nesėkmes tėvų, patriarchų, valdžios, meilužių ir ypač motinų – biologinių, įsivaikinusių ar akademikių. „konkretion“ galėtų būti humanistinis kūrinys apsimetantis postmodernistiniu tekstu: jo šerdyje glūdi mintis, jog kalbą ir politiką išdavė materializmas ir komercializacija.

Campbell suteikia išlikusiajam Grudrunos sūnui Felixui Ensslinui (beveik) paskutinį žodį: „humanizmas matuojamas pagal tai, ką sukuri iš paveldėtų istorijų“. Tarsi Šecherezada, Campbell tyčia siūlo kitą šansą: „Galbūt kitame eskize…“ Tokiu erzinančiu atsisveikinimu Campbell įteikia mums istoriją, norėdama pamatyti, ką mes iš jos padarysime, kokiu tik būdu pajėgsime kaip skaitytojai, rašytojai ar meno kūrėjai. Mano atveju pakanka Louise‘os Bourgeois žodžių: „Menas yra sveiko proto garantija [sic].“


Straipsnis publikuotas 2013 m. Sidney Review of Books: nuoroda.

Filmas „The Baader Meinhof Complex“ (2008): nuoroda.

Vertė Sandra Bernotaitė.