Šių metų Eurovizijos laimėtojai, italų grupė Måneskin, nuo scenos pareiškė: rokenrolas niekada nemirs. Rokas, nuo pat pradžių užėmęs „tikros“, „autentiškos“ muzikos poziciją, savo hedonizmu pasipriešinęs dvidešimtojo amžiaus konsiumerizmui ir biurokratizuotai kasdienybei, dabar gyvena nebe stadionuose, bet ant Eurovizijos scenos. Aštuntojo-devintojo dešimtmečių roko grupės yra neatsiejamos nuo tam tikro maišto, pasipriešinimo esamoms tvarkingo ir nuobodaus gyvenimo normoms. Gerbėjai, dažnai primenantys kultų sekėjus, greit suuosdavo autentiškumo trūkumą ir parsidavimą (selling out) meinstryminei kultūrai. Blizgančios Måneskin odinės kelnės ir 1700 eurų vertės Loubutin aukštakulniai – nežinau, ar gali būti aiškesnis ženklas, kad rokenrolas mirė, o tai, ką mes dabar matome, yra zombis, prikeltas ir pastatytas popscenos muziejuje. Akimirką, kai grupė buvo užfiksuota neva vartojusi narkotikus gyvame televizijos eteryje, atrodė, kad Måneskin irgi maištauja. Bet trumpa vilties švieselė, kad rokas grįžo, greit užgeso ir visa Europa lengviau atsiduso: narkotikų testai buvo neigiami, o solistas Damiano‘as Davidas vakarais geria ramunėlių arbatą. Rokas nebekelia grėsmės ramiam vidurinės klasės gyvenimui: daina „Zitti e buoni“ primena mums kažką iš praeities, ir tas prisiminimas suteikia pastovumo ir užtikrintumo.
Šis neįvykęs rokenrolo momentas atliepia dvi svarbias idėjas kultūros kritikoje. Prieš gerus penkiolika metų Slavojus Žižekas rašė apie kapitalizmo inerciją, kai realybė yra atskirta nuo savo esmės. Ekonominio ir egzistencinio saugumo ieškanti visuomenė nori vartojimo be rizikos ir pavojaus. Kitaip tariant, vartotojai atriboja patirtis ir produktus nuo jų neigiamų savybių, sako Žižekas: kava be kofeino, grietinėlė be riebalų, alus be alkoholio ir meilė be rizikos likti sudaužyta širdimi. Dabar dar ir rokas be narkotikų, be maišto, be politinio antagonizmo. Ar galima išardyti trejybę ir patirti rock’n’roll be sex & drugs? Ironiška ir tai, kad Youtube paleidus „Zitti e buoni“, turiu prieš tai perklausyti reklamą, kurios šūkis – „Statyk už Lietuvos rinktinę be rizikos!“ Dabar net lošdami nerizikuojame.
Toks eurovizinis rokenrolas ir praeities atkartojimas signalizuoja negebėjimą sukurti naujos muzikinės vizijos. Glamroko laikus menantis Måneskin odinių kelnių platumas yra pažįstamas ir todėl saugus. Markas Fisheris pastebi, kad dvidešimt pirmojo amžiaus kultūra yra pažymėta tam tikra inercija ir anachronizmu. Nuolatinis ir paviršutiniškas naujumo siekis verčia grįžti į praeitį ir miksuoti ankstesnių erų simbolius, taip atrandant neva naujas kultūrines jungtis. Šis laiko miksavimas dabar yra taip paplitęs, kad mes jo net nebepastebime. Vyresnes kartas stebina ne tiek naujosios kultūros keistumas ar neprieinamumas, bet tai, kiek daug pažįstamų simbolių yra jose. Nebėra nei ateities vizijos, futurizmo, nei išskirtinio dabarties momento, kurį būtų galima apmąstyti. Måneskin nėra ateities muzika. Tai lengvai užliūliuojantis pop-rokas, tyliu aidu atkartojantis Led Zeppelin, Davidą Bowie‘į bei kitas roko legendas, kurių svorio ir gebėjimo stebinti pasiilgome. Todėl italai ir laimėjo Euroviziją: kurti naujas prasmes ir naują muziką nėra populiaru, tai rizikinga ir visada susilaukia skepticizmo. Bet tam tikra prasme mes jau visi kažkur kažkada esame girdėję tą muziką, kurią groja Måneskin.
Šie du euroviziniai momentai – rizikos vengimas ir negebėjimas kurti naujų prasmių – atkartoja ir ne tik pasaulines, bet ir Lietuvos politines tendencijas. Tikroji Lietuvos politinė tragedija, tiek „šeimos gynimo maršo“, tiek kultūrinių liberalų, yra nesugebėjimas kurti naujos politinės ateities. Pirmieji nori atkurti praeitį, grąžinti ne tik plačias kelnes ir marškinius su „kvarbatkėlėm“, bet ir sociopolitines praėjusio amžiaus orientacijas, suplaktą tautinės valstybės ir tariamą sovietinį saugumą, kitaip tariant, saugumą kaip homogeniškumą ir vienodumą. Antrieji laikosi įsikibę vienos vienintelės ateities, negalėdami įsivaizduoti kitos, kurioje liberaliai nusiteikę žmonės sugyvena su „šeimos gynimo maršo“ dalyviais. Abiejų pusių vaizduotės trūkumas, vaizdžiai įkūnytas visuomeniniuose Stambulo konvencijos svarstymuose, įspraudžia į binarinius pasirinkimus: už arba prieš. Šios ankštos parinktys apriboja ateities vizijas ir kuria iliuziją, jog ateitis jau nuspręsta ir pasirinkta, ir taip neleidžia visuomenei nuolat save atnaujinti politiškai ir klausti, kokią ateitį galime kurti.
Nors galima būtų sakyti, kad Lietuva nevengia rizikos užsienio politikoje, kur stipriai palaiko demokratinę liniją tiek Rusijos, tiek Kinijos atžvilgiu, vidaus politikoje rizikos vengiama. Šiais metais kaip niekad dažnai girdėjome apie skaldomą visuomenę, aiškiai nepasakant, kuo rizikuoja susiskaldžius visuomenė. Tai „šeimos gynimo maršas“ skaldo, tai Prezidentas, tai Raskevičius. Bet ši skaldytojų kritika yra pagrįsta prielaida, kad visuomenė turi būti politiškai vienlytė ir tapati. Nors himne giedame, kad vienybė težydi, konsensuso visuomenės idėja kyla iš primityvaus ir seklaus demokratijos supratimo. Demokratiniam sugyvenimui kolektyvinis tapatumas ne tik nėra būtinas, bet atskirais atvejais jis net ir stabdo idėjinį atsinaujinimą. Būtent sugyvenimas, o ne vienybė turėtų būti demokratiškumo kaip politiškumo principinis pagrindas. Sugyvenimas, žinoma, neįmanomas, kai viena pusė iš esmės smurtauja, fiziškai ar psichologiškai, ar tai būtų dauguma prieš mažumas (pavyzdžiui, lyties pagrindu), ar mažuma prieš dauguma (pavyzdžiui, verslininkų politinė korupcija prieš visuomenę).
Škotų komikas Frankie‘s Boyle‘as pokalbyje su dokumentikos kūrėju Louis‘u Theroux pasakojo apie savo tėvus, kurie gyveno Airijos kaimelyje. Kadangi kaimelis buvo labai mažas, visi turėjo išmokti gyventi vieniems su kitais, nes bėdai ištikus būtų reikėję prašyti pagalbos ir pasikliauti kaimynais. Tas sugyvenimas dažnai pasireiškė kritiškumo trūkumu. Boyle‘o tėvas, paklaustas apie kaimyną Joną, atsakydavo maždaug taip: „Jonas geras žmogus, tik šunis kartais karia“. Prarasti kritiškumą nereiškia pasiduoti ideologiniam spaudimui ar sąmokslo teorijomis. Bet ypač politinis kritiškumas neturi uždominuoti kasdieninio sugyvenimo ir kasdienybės problemų. Prancūzų filosofai pragmatikai Lucas Boltanskis ir Laurent‘as Thévenot teigia, jog sugyvenimas reikalauja kartais sulaikyti kritinį mąstymą, kuriuo siekiame universalių idealų (tarkim, teisybės, gėrio ar tiesos) ir vietoje to kiekvieną kartą iš naujo įvertinti situaciją, kurioje esame, jos parametrus ir mūsų pačių tikslus. Tik kartais sulaikydami kritiškumą, galime tyrinėti savo pačių pasaulėvaizdžio tvirtumą, įsileisti abejonę ir apsvarstyti kitus idėjinius ir praktinius pasaulius, taip atverdami vartus politiniam atsinaujinimui. Tai nereiškia, jog visuomenėje negali būti konfliktų: jie būtini, bet nepakerta būtinybės sugyventi kasdienybėje.
Lietuvos politinė tragedija yra ne tik tai, kad dalis visuomenės nebetiki faktais, bet ir tai, jog nesidaliname kasdienybe ir nebesugyvename vieni su kitais. Simbolinės ir menkos (tiksliau – menkystų) kovos dėl vaivorykštinių perėjų ir vėliavų požeminėse perėjose puikiai tai iliustruoja: norėjimas būti teisiu nugali ne tik paprastos kultūros ir bendravimo higienos normas, bet iš esmės siekia ištrinti kito politinę poziciją ir būtį. Didžioji visuomenės priešprieša dėl Stambulo konvencijos taip pat yra nemokėjimo sugyventi pasekmė: juk konvencijos esmė turėtų būti priemonių kovoti su buitiniu smurtu įteisinimas, bet problemos aktualumas buvo užgožtas siekio įrodyti ideologines tiesas viešoje erdvėje. Turbūt šioje politinėje tragedijoje liūdniausia yra tai, kad nesugyvenimo politikos tonas yra užduotas iš Daukanto aikštės. Bekompromisis ego demonstravimas, ciniškas asmeninių tikslų siekimas, dviveidiškumas viešojoje ir tarptautinėje politikoje prieštarauja ne tik geram tonui, bet ir pačiam demokratiškumui.
Plokštelė, grojanti Daukanto aikštėje, užsikirto: girdime tik prėskus atkartojimus, kad žmonės geri, o politikai blogi, Prezidentas nori sutaikinti visuomenę, o Seimas ją skaldo. Bet per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų mes šią melodiją jau girdėjome. Laikas pakeisti plokštelę, jau geriau Prezidentūra visu garsu paleistų „Zitti e buoni“.
Nuotr. aut. George Becker iš Pexels
