Dingę ne savo noru

Michel Houellebecq „Serotoninas“, vert. Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. Kitos knygos, 2020.

Tarkime, tai postfeministinis pasaulis. Pakelto tono balsų triukšme įmanoma išgirsti tokį balsą, kuris sakosi nelabai suprantąs, kam išvis reikia šaukti. Jis drovus, duslus, trūkčiojantis, vos girdimas, tik reikia įsiklausyti. Visai įmanoma, kad tai vadinamasis proto balsas, dažnai jis pralaimi prieš širdies balsą – pastarasis kelia daugiau decibelų, nes jo ginklas – emocijos, o kaltinimas – įsiskaudinimas.

Kas tie nematomi vyrai? Išnykstantys vyrai. Pasyvūs, pralaimėję, atsitraukę vyrai. Nusižudantys vyrai. Dingę iš šeimos savo ar ne savo noru. Verkiantys vyrai. Ne filmuose, ne socialinėse reklamose, iš tiesų, tai jų tikrovė.

Šiame reviu jie nebus vadinami žmonėmis, nors galima pritarti, jog jų problemos aktualios ir daugeliui moterų. Visgi jos specifinės ir visgi norisi šiuo atveju žiūrėti, įžvelgti tam tikrą grupę ar grupes, kurios yra nematomos ir neišgirstos, nes nesirodo ir nekalba. Iš jų nesitikima girdėti skundų apie širdies problemas.

* * *

Geriausias anekdotas, perkant Michelio Houellebecq‘o „Serotoniną“, buvo vienos pažįstamos patikinimas, kad sekso scenų šioje knygoje ji nepastebėjusi. Gūžtelėjo pečiais, kai pasiteiravau, ar autorius vis dar sau ištikimas ir akys ašaros skaitant išmoningas scenas. Tai kad ne, pasakė, nieko ten tokio.

„Tokio“ prasideda nuo penktojo puslapio. Nudžiugau, kad Houellebecq‘as sau ištikimas, gyvas ir spardosi! (Tai ir vertėjos nuopelnas.)

Trisdešimtame puslapyje pradėjusi garsiai juoktis („Olandija – tai ne šalis, tai daugių daugiausia įmonė“), prisiminiau, kad nė vienoje romano apžvalgoje nepamenu pastabos apie (juodojo) humoro jausmą. O būtent šis bruožas mane iškart patraukė, kai susipažinau su šiuo autorium (tai buvo senokai, pasirodžius filmui „Michelio Houellebecq‘o pagrobimas“, rež. Gillaume Nicloux, 2014). Tiko man ir obsceniškumas. Kaip pasakytų Slavojus Žižekas, draugiškos nešvankybės žmones suartina.

Kitas bruožas – sakymas garsiai to, kas nutylima. Houellebecq‘as romano forma kalba apie politkorektiškus dalykus įžūliai, tad suprask, kaip nori. Na, ir supranta skaitytojai, kaip nori. Kas ploja atsistoję, kas putojasi ar net grasina, kas vemia ir prisiekia daugiau nesiliesti nė vienos knygos, „korektiškai“ apvilktos celofanu. Kai kas mato tik sekso scenas ir ne tik tai, nes jos ne šiaip sau sekso scenos – jos purvinos, vulgarios ir nešvankios – vaizdeliai, kuriuos „maitinančios motinos“ pageidautų atmatyti. Be abejo, dalis skaitančių vakariečių visgi nori išlaikyti rožines iliuzijas apie savo žmogiškumą ir paisyti moralės policijos, net jeigu jinai kyla iš jų pačių vidaus, konkrečiau – melo sau ir savo pačių tamsos baimės.

Skaitant Houellebecq‘ą būtinai reikia sau priminti: žiūrėk ne į pirštą, o į mėnulį! Kai ką reikia apversti, kai ką reikia pašiepti ir pamiršti, su kai kuo reikia susitaikyti ir, pasiuntus ant trijų raidžių, vėl susikaupus žiūrėti į mėnulį.

Absurdiškos, groteskiškos obscenijos yra jaukas (ir juokas tiems, kam tai nėra tabu). Užsikabinę už nešvankybių, teisuoliai pražiūri politinę kritiką, kurios aštrus smaigalis nukreiptas – kaip būdinga šiam autoriui – į Europos Sąjungą kaip pasmerktą žlugti projektą. ES jo kūriniuose yra Vakarų civilizacijos kvintesencija, metafora, dvi raidės, kurios simbolizuoja „pravalą“. Apie „nepatogius svečius“ ekonomiškai patogiose šalyse Houellebecq‘as kalbėjo ir kalbės atvirai, prisidengęs pasakotojo kauke (tai yra pati teisingiausia taktika mene!).

Štai, pavyzdžiui, „Serotonino“ protagonisto Florano moteris – japonė iš turtingos ar net kilmingos giminės. Prisiminkime vadinamąjį Paryžiaus sindromą, kuris ištinka tik japonų turistus, jiems lankantis šioje sostinėje: jie nualpsta, krenta į komą nuo emocijų pertekliaus, nes pateko į svajonių miestą. Ką jau besakyti, jeigu japonų tautybės žmogus susiporuoja su tikru prancūzu ar nusiperka dvarą su vynuogynais provincijoje? Kontekstas paaiškina autoriaus veikėjų parinkimo priežastį. Išsamus pasakojimas (34 p.) apie viešbučių biznį („kinai atvyks, jie tikrai atvyks“), baigiasi fraze, išvedančią mintį į dar vieną senosios Europos problemą: „iš šaltų kraštų atkeliavę šnipai patys tapo paprastais turistais, pasekę savo vado Vladimiro Putino, svarbiausio iš jų visų, pavyzdžiu.“ (35 p.) Beje, filme „Thalaso“ (rež. Gillaume Nicloux, 2019) – Houellebecq‘as vaidina (save) su Gerard‘u Depardieu, skandalingai pasižymėjusiu Putino gerbėju. Jei tikitės pozicijos, tai šit kaip yra: Houellebecq‘as turi nuomonę, bet nepasiūlys spręsti politinių problemų, jis bes į jas pirštu ir paliks jus išsižiojusius. Norite dar sekso scenų, kad užmirštumėt tai, ką perskaitę? Bus.

Testas pašvinkusiai vaizduotei: jeigu perskaitę apie japonės sueitį su šunimis tai ir tematote, jūs žiaurus žmogus ir greičiausiai nacis. Protagonistas (ne autorius!), kaip ir jūs, pasibaisėjęs tuo, ką nupasakojo, betgi išvada yra apie ką kita, kaip ir pats skyrius: „Po šio minigrupinio sekso su šunimis lioviausi žiūrėti, pasišlykštėjęs ir pasipiktinęs, ypač dėl šunų, ir kartu negalėjau liautis mąstęs, kad japonei (sprendžiau iš savo nuomonės, kurią susidariau apie šios tautos mentalitetą) permiegoti su vakariečiu reiškė iš esmės poruotis su gyvūnu.“ (47-48 p.) Jeigu šioje vietoje klausiame, bet prie ko čia vargšai šunes, patenkame į kito anekdoto (nepasakosiu, apie Holokaustą) spąstus.

Houellebecq‘as yra visiškai, iki kaulų čiulpų politinis rašytojas. Tačiau kita, ne mažiau svarbesnė jo pusė – sentimentai. Prancūzai žino šį kūrėją ne tik kaip provokatorių romanistą, bet ir kaip šansonų tekstų kūrėją (jiedu su Bertrand’u Burgalat išleidę CD albumą, Michelis dainuoja!). Jutūbėje susiradę jo televizijoje atliekamą dainą „Présence Humaine” (2001), galbūt patirsite déjà vu, bet ne ne, tai ne grupė „Sportas“ prancūziškai. Mano namų bibliotekoje tūno Houellebecq‘o poezijos rinktinė dviem kalbomis (orig. prancūzų, vert. anglų), kur puslapiais teka melancholijos upės.

Čia reiktų pažymėti, kad „Serotonine“ minimo japonų fotografo Daikichi Amano darbų (nuo kurių protagonistas tiesiog apsivėmė) albumas vadinasi panašiai: „Human Nature“. Prisimenant japonų meno rūšių (kai kurių, ypač butoistines šaknis turinčių) estetiką, verta paminėti, kad jose būtinai siejami priešingi dalykai: bjaurumas ir grožis, tamsa ir šviesa, blogis ir gėris. Tik dviejų vienovėje gimsta estetika. Jei pasiliekama tik su viena puse, kūrėjo darbas neatliktas.

Vertėjai į lietuvių kalbą daugumą Houellebecq‘o romanų cenzūravo: sušvelnino obscenišką ir necenzūrinę rašytojo leksiką (nuoroda į mokslo straipsnį apie tai). Lietuvių apžvalgininkų atsiliepimai (išskyrus prancūzų literatūros ekspertą Vytautą Bikulčių) kupini moralizavimo ir politinio ignoro. Stulbinantys pareiškimai, neva romano veikėjas (numanomai ir pats autorius) yra degradavęs taip, kad jau baisiau neįmanoma, o gal net ir nebūna, greičiau tai vaizduotės vaisius (norėtumėt!) ir kad moteris su šunimis „išdarinėja šioje planetoje stačiai neįsivaizduojamus dalykus“ (nuoroda) – šventasis naivumas. Pranešiu, kad po „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ smarkiai atsigavus erotinės literatūros sektoriui, pasirodė ir buvo pastebėti į seksualinį susijaudinimą nukreipti kūriniai, vaizduojantys lytinius santykius tarp žmogaus ir gyvūnų, ir tai nebuvo skirta šokiruoti. Šioje planetoje tai seniai egzistuoja. Seniau, negu knygos ir internetas.

Užtrukau, kol radau paaiškinimą, kodėl iš kelių romano vietų akivaizdžiai kyšo paties autoriaus ausys – juk Žemės ūkio ministerijoje besilankantis verslininkas kažin ar turi filologinį išsilavinimą arba yra apsiskaitęs labiau už vidutinį lietuvių literatą. Nebent, svarsčiau, prancūzams išties būdinga prisiminti Pascalį – jo veikalas „Pensées“ (filosofiniai esė su politiniu atspalviu) gal padėtas viešbučiuose ant kiekvieno naktinio staliuko? (Kiek patyriau, ne.) Mano versija: Houellebecq‘as mėgaujasi tais savo cameo. Jis įžengia į savo veikėjų kambarius kada panorėjęs ir trikdo jau iš šiaip smarkiai sujauktą skaitytojo vaizduotę. Daro tai mirtinai rimta mina, o tie, kurie pastebi (dažnai nuogą, tik su pilku lietpalčiu) iškrypėlį vietoje, kur jo neturėtų būti, kvatoja balsu, kaip tai darau aš.

Žinoma, tai yra juokas pro ašaras. „Prancūzijoje kiekvienais metais daugiau nei dvylika tūkstančių asmenų nuspręsdavo išnykti, palikti šeimą ir iš naujo kurti gyvenimą, kartais kitame pasaulio krašte, kartais tame pačiame mieste.“ (51 p.) Gūglinam ir randam straipsnį, patvirtinantį, jog tai ne provokacija, ne sapalionės, o sena tikrovė: Japonijoje žmonių pradanginimu užsiima netgi specialios kompanijos, o savo noru išnykusieji turi atskirą pavadinimą: jouhatsu (tariamas beveik kaip romano veikėjos japonės vardas – Džiuzu).

Dingimo savo noru naratyvas jau senas ir nemažai gerų darbų tiek literatūroje, tiek kine sukurta apie tai. Žmonės pasikeičia arba praranda veidą (Kobo Abe‘ė „Svetimas veidas“, Pierre‘o Lemaitre‘o „Iki pasimatymo ten, aukštai“), pasisavina mirusiojo pasą (filmas „The Passenger“), negrįžta iš karo ir susikuria antrą gyvenimą svetur (n variacijų)… Ar čia tas pats, ar kažkas naujo? Žiūrėkime į dingimo priežastis. Man regis, turime naują pražuvėlio tipą. Čia miršta kai kas svarbesnio ir didingesnio, negu libidas (siaurąją, lytine prasme). Ir tai visai nejuokinga.

„Houellebecq : le prophète punk“ (2020) – taip vadinasi dokumentinis filmas apie jį. Pankuojančio pranašo tikrai neapkaltinsi tuo, kad siūlo kitiems praktikuoti tai, ko pats nedaro. Daug seksualinių elementų kūryboje? Šis žmogus yra susukęs trešinę juostą apie lesbietes! Tie, kas žiūrės dokumentinį filmą, pastebės kadrus su nuogomis moterimis, prie kurių juosmenų pritvirtinti to meto gremėzdiški mobiliakai. Kaip galima žiūrėti į tai moralizuojančiu veidu? Prancūzus, kurie savo kalboje turi žodį „libertin(e)“, mažai kuo nustebinsi.

Prancūzų kritikai myli Michelį Houellebecq‘ą – tai nereiškia vienbalsio liaupsinimo, susiėdimas dėl autoriaus yra gėris (kai kritikai riejasi, autoriaus širdis dainuoja!). Bruzdesys ir diskusijos, neįtikėtini sutapimai su realiais politiniais įvykiais („pranašystės“), tik didina šio autoriaus laimėjimų, prizų, pripažinimų sąrašą. Tai visiškai niekaip neatsispindi nei jo veide, nei aprangoje, nei rašymo stiliuje. Šis intravertas yra šiurpiai nuoseklus ir kokybiškas, menine prasme.

Paprastai literatūrai kokybės nepakanka, kad ji taptų populiari. Greičiau atvirkščiai. Kokia Houellebecq‘o paslaptis, kad jis nuo pat pirmojo romano jaudina ir dirgina tiek, kad neįmanoma apie jį negirdėti, ir visos knygos tampa bestseleriais? Beje, gali būti, kad po kelių dešimčių metų šie kūriniai taps svarbūs istoriškai, o meninė vertė nebus pripažįstama. Bestseleris – simultaniškas kūrinio perskaitymas ir išgyvenimas – nėra toks reiškinys, kad tai būtų svarbu. Tokios knygos yra kaip veidrodis (miegamajame?), tik parodo realybę tiems, kurie nori kažką veikti, imtis ir keisti. Kaip yra minėjęs pats Houellebecq‘as (po teroristinio išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kurį buvo pats „išpranašavęs“ romane „Soumission“), perversmus sukelti gali trumpi tekstai-manifestai, romano apimtis tam netinka. 

„Serotoninas“ ir vėl šiurpiai išpranašavo. Nežinau, ar tikrai kuris nors prancūzas ūkininkas protestuodamas nusišovė, labai to ir neieškojau, bet spauda daug kartų pranešė, ir autorius, be abejo, pastebėjo prieš sėsdamas kurti romaną, antraštes „Kas antrą dieną vienas prancūzų ūkininkas atima sau gyvybę“. Pieno gamybos sektoriuje, apie kurią rašo Houellebecq‘as, savižudybių kiekis 50% aukštesnis negu Prancūzijos vidurkis. 2019 m. traktoriai atriedėjo į Paryžių – kilo masiniai protestai.

Kaip tyčia esu buvojusi Normandijoje. 2017 metais dalyvavau šokio stovykloje pas japoną butoistą, seniai įsikūrusį provincijoje, įsigijusį apleistą nekilnojamą turtą vidury žemės ūkio teritorijos. Rytais kavą gerdavau, žiūrėdama į išartus kukurūzų laukus, o vakarais vyną – į mėsai auginamus jautukus. Pamenu, gyvuliukais itin džiaugėsi šokėjos veganės, o mane velnias traukė už liežuvio priminti, kad jos čia taip gražiai bendrauja su būsimu maistu. Negana to, mūsų kolektyvą šefavo ir beveik kasdien lankė vietinis ūkininkas, visai simpatiškas vienišius, apie kurį grupės moterys buvo iškart informuotos, kad „šitas ieško žmonos“. Vyriškis, kuriam buvo virš keturiasdešimt, su aiškiais alkoholizmo ženklais veide (visi žavingi prancūzai turi tokias žymes), paprastas bičas, švariais marškiniais ir džinsais pasirodydavo nešinas dėže daržovių mūsų kukliai virtuvei. Nė viena iš netekėjusių šokėjų nesulaukė pasiūlymo, o ir pati nesisiūlė. Nuo ūkininko dvelkė liūdesiu. Houellebecq‘o romanas man daug ką paaiškino.

Gausiai perkamas ir skaitomas „Serotoninas“ galėtų tapti puikia proga aptarti ir Lietuvos ūkininkų situaciją. Pavyzdžiui, kodėl visoje šalyje pakelėse matome iškeltus žalius kryžius? Šį romaną derėtų analizuoti ne tik religinėse laidose, nors „Mažosios studijos“ epizodas irgi vertas dėmesio (nuoroda) bent jau savo abejotinu adekvatumu.

„Seksualinis liberalizmas – tai bandymas išplėsti kovos lauką“, – citata iš Houellebecq‘o pirmojo romano „Kovos lauko išplėtimas“ („L’extension du domaine de la lutte“, 1994) Ne tik mūsų šalis seksualinį išsilaisvinimą priima labai skausmingai, bet slapta stebėti kitus mes mėgstam. Nevertinu to fakto nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Daugumos tradicijos ir prioritetai neleidžia greitai keisti socialinių santykių paradigmos. Tam tikra prasme Houellebecq‘o romanai yra lakmuso popierėlis, pagal reakciją galime numanyti, kokie suvaržyti esame. Jeigu jo romanuose matome daugiau sekso, negu politikos, tai ne kas. Reiktų suvokti, kad seksas ir yra politika.

Houellebecq‘as iš esmės tęsia vieną ir tą pačią savo mintį, kurios užuomazgą randame jo pirmajame romane. Romane „Soumission“ (liet. „Pasidavimas“) didis protagonisto įkvėpėjas yra Auguste‘as Comte, XIX a. filosofas. Tam amžiui, kuriame rasime dabartinės politinės ir socialinės realybės ištakas, mūsų autorius jaučia didelę trauką.

„Serotonine“ yra viena smagi vieta: „Thomas Mannas būtų nuo proto nušokęs dėl kokios jaunos mergičkos, Marceliui Proustui būtų galėjęs stogas nučiuožti dėl Rihannos.“ (295 p.) Labai įdomu, kodėl apie du homoseksualus daromos tokios „viltingos“ prielaidos. Kai taip tiesmukai, net susimąstai, ar tai nėra provokacija. Kodėl gi ne? Juk esame provokuojami nuo pat pradžių. Šioje vietoje kyla klausimas: ką pastebėsite – ar tai, kad autorius siūlo įsivaizduoti neįsivaizduojamą (gėjaus potraukį moteriai), ar tai, kas parašyta prieš ir po šito sakinio? Prieš rašoma, kad po Pirmojo pasaulinio karo (premisa Manno romanui „Užburtasis kalnas“) įvyksta galutinis europietiškos kultūros idėjos žlugimas ir įvyksta galutinė gyvuliškų instinktų pergalė. Po jo rašoma, kad abu minėti autoriai – Mannas (1875–1955) ir Proustas (1871–1922) – nebuvę garbingi žmonės ir kad XIX a. pr. (romantizmo epochos pradžioje) dar galima buvo rasti moralių autorių. Pastebėkime, kad abu autoriai gimę ir brendę, šiaip jau, ne XX amžiuje. Dar viena provokacija? Pamąstymui. (Mano reakcija – užsisakiau istorinę knygą apie devynioliktą amžių. Kažkur ten šuo pakastas.)

Protagonisto Florano gydytojas padaro išvadą: „Man atrodo, jūs paprasčiausiai mirštate iš sielvarto“. (277 p.) Ką tai reiškia? Išvada padaryta, atsižvelgus į du momentus: organizmas nustojo gaminti serotoniną ir gamina kortizolio perteklių. Serotoninas yra „laimės hormonas“, o kortizolis – streso. Atsisakęs džiaugsmo, kūnas naikina save grimzdamas į vis didesnį skausmą, sopulį. Sielvartas – tai jau dvasinė būsena. Mažas žingsnelis, ir problema iš vartotojiškos virsta egzistencine. Net medicinos atžvilgiu vakarietis nusiteikęs kaip klientas, kuriam valstybė privalo sauteikti nuskausminimą, „humanišką“ numarinimą. Kas, jeigu ne? Kas, jeigu žmonija nepajėgi suprasti, paveikti, juolab kontroliuoti tokius dalykus, kaip egzistencinis skausmas ar egzistencinis laimės pojūtis? Manęs nereikia įtikinėti, manau, akivaizdu, kad žmonija to ne tik kad nekontroliuoja, bet ir pamiršta tuo rūpintis. Tuo, kas svarbiausia būnant gyvam ir be ko neįmanoma būti gyvu.

Romano pabaiga neatsitiktinai (nes nė vienas autorius neužbaigia savo romano atsitiktine mintimi!) suriša kūrinio tematiką su tikėjimu, konkrečiai – su krikščionybe, vakarietiškos kultūros pagrindu: „Ir šiandien aš suprantu Jėzų Kristų, – rašo Houellebecq‘as, – suprantu jo rūstavimą dėl užkietėjusių žmonių širdžių: prieš akis jiems visi ženklai, ir jie jų nepaiso. Negi išties aš turiu atiduoti, be visa kita, gyvybę už šiuos nelaimėlius? Negi išties turiu būti toks, šitaip baisiai, tiesmukas?“ (306 p.)

Houellebecq‘as jau yra nužudęs savo alter ego romane „Žemėlapis ir teritorija“ („La carte et le territoire“, 2010). Dar ir kaip nužudęs: lavonas sukapojamas į gabalus. Viename interviu yra paaiškinęs, kodėl nebijo rašyti ar kalbėti savo tiesos: esą jis jau miręs. Tai dar viena provokacija.

Houellebecq‘as – postmoderno rašytojas. Jo kūriniai, mano akimis, geriausi postmoderno pavyzdžiai ir, jei norite, šio žanro pateisinimas. Priminsiu, kad svarbiausias postmoderno bruožas – žaisti su skaitytojo sąmone. Gali būti, kad „Serotonino“ skaitytojas (Houellebecq‘as kabina labai plačią tarptautinę auditoriją) net nesuvokia, ką suvalgo. Seksas yra geriausias jaukas. Ar pornografiniai intarpai yra tyčinės, dirbtinės provokacijos? Man panašiau, kad autorius dėl to net nesuka galvos. Jis atvirai piešia vulgarias, dažniausiai groteskiškas scenas su tam tikra ironija ar distancija, kurios nepajutęs jautrus skaitytojas tučtuojau įtraukiamas į geidulius ir turi juos sau pripažinti (išties siaubinga!). Kūriniuose tos sekso scenos visada atrodo natūraliai įpintos ir ne tik reikalingos – būtinos. Tiesiog tai yra knygos suaugusiems, vaikučiai.

Ar įmanoma kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus būklę, vengiant minčių apie jo kūno būklę? Žmonės taip stipriai susirūpinę sveikata, kad pražiūri, jog seksas yra viena stipriausių priklausomybių (po kavos), apie kurią garsiai tylima arba moralizuojama. Liaudis bandoma auklėti, nuo jaunimo bandoma slėpti informacija, visas seksualumo spektras (iki vadinamųjų iškrypimų) bandomas redukuoti, apibrėžiant tam tikras neva saugias, leistinas seksualumo zonas, kitas gi atmetant, pritemdant. Tačiau visa egzistuoja.

Visa, kas represuojama, išstumiama iš sąmonės, atsiduria pasąmonės buduaruose ir turime požeminį pasaulį, atskirtą nuo sąmonės, todėl ir nuo šviesos, sveiko proto, dvasingumo. Tai jau ne dualizmas, tai žmogaus, kaip pilnos būtybės, defragmentacija. Nužudymas ir sukapojimas gabalais.

Pati irgi esu rašiusi (romane „Dioniso barzda“), kad seksualinė revoliucija mūsuose, deja, neįvyko. Vakariečių požiūris į seksą turi stiprų polinkį kriminalizuoti. Neva geriausia kontrolės priemonė – disciplinuoti ir bausti. Tai klaida, reikalaujanti daug aukų. Dievas mato, mes esame daugiau, negu „moralios“ būtybės.

„Iš tiesų Dievas rūpinasi mumis, jis galvoja apie mus kiekvieną akimirką, ir jis mums duoda kartais itin tikslių nurodymų. Tie širdis užliejantys, kvapą užgniaužiantys meilės pliūpsniai, tie nušvitimai, tos ekstazės – negali jų paaiškinti biologine mūsų, paprastų primatų, prigimtimi – yra be galo, be krašto aiškūs ženklai.“ (306 p.)

„Serotonino“ protagonistas – žmogus ne tik su pimpalu, bet ir su širdimi. Tai yra bruožas, labiausiai artimas pačiam autoriui. Jis apie save nekalba apimtas didybės. Tai yra nuoširdus ir nuolankus literatūros tarnas, tikras pamišėlis, o ant tokių ir laikosi mūsų šiaip jau per amžius, normaliai iškrypęs pasaulis. Tokiems vyrams neturėtų būti leidžiama dingti.

Dokumentiniame filme yra trumputė ištrauka iš interviu, kuriame Houellebecq‘o klausia apie religinius įsitikinimus, o jis atsako, kad tiki štai kuo: „Atjauta.“ Kodėl? – klausia jaunas žurnalistės balsas, ir jai droviai tarstelima: „Todėl, kad to pakanka.“