Sovietų Rusijoje 1974-aisiais vienas iš aštuonių kaime gimusių vaikų buvo oficialiai registruotas kaip neįgalus, nes alkoholio žalą patyrė dar būdamas įsčiose. Tokios bėdos apibrėžimui jau nepakako žodžių gėrimas, užgėrimas, chroniškas alkoholizmas. Tai buvo visuotinė žmonių degradacija. Kad ir kaip šiurpiai skamba tokia statistika, šiuolaikinės Rusijos situacija ją nustelbia, mano Oliveris Bullough’as.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra pasigyręs, kad jo valdymo metu gimstamumas šalyje padidėjo net dvidešimčia procentų. Tiesa ta, kad šiam pagerėjimui didžiąja dalimi įtakos turėjo ne prezidentinė politika, o prieš alkoholį nukreipta kampanija vykusi 1980-aisiais, Michailo Gorbačiovo valdymo metais. Staigus anuometinis gimstamumo padidėjimas lėmė tai, kad po dviejų dešimtmečių subrendo daug gimdytojų ir todėl pasaulį išvydo dar daugiau kūdikių. Tačiau toks poveikis laikinas, greit ateis laikas vaikus turėti 1990-ųjų kartai, o tuo metu gimusiųjų skaičius sumažėjo perpus. Tam, kad gimstamumas išliktų pastovus, tos kartos moterims tektų heroiškas uždavinys pagimdyti dvigubai daugiau vaikų, tačiau tokie dalykai savaime neatsitinka. Griebtis Gorbačiovo taktikos ir sumažinti prekybą alkoholiu buvo rizikingas žingsnis net Perestroikos laikais, ir Putino aplinka tai žino.
Velsietis Oliveris Bullough’as, baigęs moderniosios istorijos studijas Oxfordo universiteto Hetfordo koledže, išvyko gyventi į Rusiją ir dirbo ten žurnalistu septynerius metus. Jis laisvai kalba rusiškai, supranta žargoną ir papročius, tačiau, laimei, taip ir neišmoko vieno dalyko: gerti tiek, kiek eilinis rusas. Knygoje minima ne viena situacija, kai gėrimas ima vykti viešame transporte (dažniausiai traukiniuose) su nepažįstamais bendrakeleiviais, o alkoholio ištekliai, regis, nesibaigia, ir knygos autorius lūžta, nesulaukęs finalo. Bulough’as rašo: „Kai rusai geria vodką, jie nesiurbčioja ir nemaišo su sultimis. Jie geria stikliuką po stikliuko, kiekvieną skubiai užkąsdami agurkėliu ar duona. Paprastai rusiška degtinė turi chemikalo prieskonį, kaip koks nesėkmingas cheminis eksperimentas. Nedaroma jokių pastangų, kad degtinė, priešingai negu, pavyzdžiui, viskis, vynas ar alus, teiktų malonumą. Gėrimas yra savitikslis – geriama tam, kad prisigertum.“
Išvykęs iš Rusijos Bullough’as suvokė, kad yra išsunktas, pavargęs nuo viso to skausmo, kurį jam teko matyti, ir nebenorėtų rašyti apie tai, tačiau 2010-aisiais visgi išleido knygą apie Rusijos pietinę dalį, Kaukazą, pavadinimu „Let Our Fame Be Great“ („Didi tebūna mūsų šlovė“). Sulaukęs savo bičiulių rusų kritikos, neva jų tautiečiai pavaizduoti pernelyg neigiamai, Bullough’as nusprendė rašyti antrą knygą ir joje atskleisti visos Rusijos tragišką situaciją, rusų pastangas išsilaisvinti nuo komunistų režimo, o vėliau – sovietų palikimo. Žurnalistinio tyrimo ašimi jis pasirinko ortodoksų dvasininko Tėvo Dmitrijaus biografiją: „Man pasirodė, kad Tėvo Dmitrijaus gyvenimas yra jo tautos gyvenimo mikrokosmas.“
Tėvas Dmitrijus gimė 1922 m., dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, grįžęs studijavo seminarijoje, dvidešimt šešerių už eilėraštį apie Staliną buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti Vorkutos lageryje, 1960–1970 m. laikotarpiu tapo dvasinio pasipriešinimo lyderiu, vienu žymiausiu Vakaruose rusų disidentu, turėjo minias pasekėjų, leido laikraštį, po arešto 1980 m., padedamas talentingų KGB agentų, „atsivertė“ ir savanoriškai atsižadėjo savo idėjų, išdavė draugus ir pagalbininkus Vakaruose, už tai jo paties atsižadėjo visi draugai ir pasekėjai, jis puolė į atgailą, o galiausiai – tapo aršiu antisemitu ir nacionalistu, skandalingojo politiko Žirinovskio krikšto tėvu… Tokia vieno žmogaus likimo trajektorija atspindi rusų tautos gyvenimą, ir galbūt šio likimo peripetijose galima įžvelgti Rusijos depresijos ir alkoholizmo priežastis, svarsto Bullough’as. „Niekas nenusigeria iki mirties vien todėl, kad gali sau leisti. Kažkas rimtesnio turėjo atsitikti, jei visa nacija griebėsi butelio.“
Nenuostabu, kad knygos autoriui pavyko susieti religingumą su alkoholizmu. Apie glaudžias šių dviejų dalykų sąsajas rašė ir Liudmila Aleksejeva, išeivė iš Rusijos, priversta emigruoti į JAV 1978-aisiais. Jos knygoje „Soviet Dissent“ kalbama apie korumpuotos valdžios veidmainiškumo sąlygotą rusų depresiją. Pažadėję žmonėms šviesų rytojų, valdininkai įteisino socialinę nelygybę, o patys naudojosi gėrybėmis jau šiandien. Taip valstybė žudė viltį, o be jos žmonėms sunku išgyventi, todėl vilties pakaitalu, tarp kita ko, tapo ir religija, Dievas: „Alkis religijai… buvo ne Bažnyčios pastangų rezultatas, bet greičiau valdžios ideologijos puvimo ir korupcijos pasekmė. Tai sklido po visą šalį ir persmelkė visus socialinius sluoksnius. Milžiniški žmonių skaičiai bandė užpildyti atsiradusią dvasinę ir intelektualinę tuštumą alkoholiu, kiti bandė užpildyti ją kuo įvairiausiais užsiėmimais: nuo sodininkystės iki filosofijos.“
Rusai girtuoklių reputaciją užsidirbo nuo senovės laikų. Istorija byloja, kad dar X a., kai Kijėvo kunigaikštis Vladimiras svarstė, kokią religiją verta priimti jo šaliai, buvo atsisakyta minties priimti islamą, nes musulmonams draudžiama gerti. Konstantinopolio krikščionybės versija nugalėjo savo nežemiško grožio prašmatnumu ir turtais, aukso ir spalvų spindesiu, kuriuo ir iki šiol galime gėrėtis stačiatikių bažnyčių interjeruose. Bažnyčios ir valdžios santykiai nuo to laiko buvo glaudūs ir mažai konfliktiški, jie rėmėsi bizantiškuoju papročiu, kur imperatorius buvo tuo pat metu ir šalies valdytojas, ir religijos globėjas.
Teologiniu požiūriu konfliktas tarp žemiškos valdžios ir religijos negalėjo kilti dėl to, kad valdžia buvo „nuo Dievo“, taigi ir bet kokia valdžios destrukcija, nukreipta tikinčiųjų atžvilgiu, išteisinama kaip Dievo valia.
Carinė Rusija rėmė krikščioniškąjį tikėjimą, todėl Bažnyčia ėjo su caru išvien. Spalio revoliucija drastiškai pakeitė šį valdžios ir religijos ekvilibriumą. Kiekviena religinė idėja, kiekviena Dievo idėja, bet koks flirtas su Dievo idėja yra nenusakoma blogybė, – pareiškė Leninas. – Milijonai baisių nusikaltimų, smurtas ir kūno infekcijos yra ne tiek pavojingos, kiek toji subtili, į gražiausią „ideologinį“ rūbą įvilkta, Dievo idėja.“
Kažin, ar religijos atsisakymas buvo didžiausia Lenino kaltė prieš rusų tautą. Nenusakomai didesnį nuostolį padarė Marxo klasinės kovos interpretacija, kurią pritaikęs Rusijos situacijai, Leninas nusprendė, jog valstiečiai gali būti paskirstomi į tris rūšis: buožės, vidutiniokai ir vargšai – ir tik vargšai nenusipelno būti išbuožinti ir daugumoje atvejų ištremti. Leninas nepastebėjo, kad tie vadinamieji turčiai iš tiesų buvo prasigyvenę laikinai, kad šeimos dydis ir pajamos kito atitinkamai pagal kiekvienų metų derlių ir šeimos dydį, kad turtingiausi valstiečiai visgi retai įstengdavo samdyti darbo jėgą, o dirbdavo patys, be to, turto perteklius valstiečius sugundydavo įnikti į gėrimą, o šis įprotis greit sugrąžindavo iš turtingesniojo valstiečio statuso į dugną – vargingiausią sluoksnį, iš kurio išsikapstyti ir vėl buvo nelengva. Nepaisant štai šitokios realybės, Leninas išsiuntė toliau nuo dirbamos žemės sumaniausius ir nagingiausius valstiečius. Bolševikai iš likusiųjų atiminėjo ūkio produktus, nes reikėjo maitinti miesto gyventojus – gerbiamąją darbininkų klasę – jie nieko neišmanė apie žemės ūkio darbus ir nepaliko grūdų sėklai, gyvulių, kurie būtini ne tik mėsai ir pienui, bet būsimam prieaugliui ir trąšoms. Vien tik 1931 m. birželio mėnesį buvo išbuožinta ir į nuošalias šalies vietoves perkelta daugiau nei šimtas tūkstančių šeimų. Per mažiau nei tris mėnesius, Sibiro Narymo teritorijos gyventojų pagausėjo apie 120-300 tūkstančiais ir sutrikusiems atvykėliams nebuvo suteikta jokios paramos įsikūrimui atšiauriose sąlygose. Jų laukė sunki ilgoji Sibiro žiema.
Stalino laikais kaimo situacija nepagerėjo, atvirkščiai. 1932–1933 m. Ukrainoje kilo baisiausias badas (holodomoras), o ir pačioje Rusijoje buvo ne ką geriau. Tuo laikotarpiu mirė 5-6 milijonai žmonių. Dvidešimtame amžiuje šį badmetį aukų skaičiumi pralenkė tik badas 1958 m. nusiaubęs Kiniją… Tačiau Maskvos elito patogumui buvo atidaryta delikatesų parduotuvė, kad valdininkams nepritrūktų ikrų. Taigi tuo tarpu, kai koks nors ukrainietis berniukas žudė peles, kad apgintų grūdus, kurie vėliau valstybės bus konfiskuoti, ir už šimtą pelių uodegų gaudavo vieną knygą, Stalinas sunkmetį neigė (neva tai lenkų agentų bandymas juodinti gerą sovietų vardą!), o ukrainiečių valdininkai skelbė, kad badmetis ištiko ne dėl ko kito, o dėl jų pačių kaltės – valstiečiai esą tinginiai. Tampa suprantama, kodėl, įvykus Hitlerio invazijai į Ukrainą 1941 m., žmonės okupantus sutiko palankiai – mat vokiečiai gudriai palikdavo dalį grūdų ir gyvulių ne vien tam, kad iš jų būtų pagaminta daugiau produktų, bet ir kad pats žemės dirbėjas išgyventų ir liktų darbingas. Besirūpindama provizija ir savo užnugario taikumu, vokiečių kariuomenė elgėsi su vietiniais geriau, negu įsakė Hitleris. Vokiečiai netgi teikė medžiagas bažnyčių atstatymui. Bažnyčių, kurias uždarė ir nugriovė Stalinas.
Stalino laikmečiu sovietų vaikai nuo pat mažens buvo auklėjami lojalumo komunistų valdžiai dvasia. Tas peles sėkmingai gaudęs ukrainiečių berniukas teoriškai galėjo gauti knygą apie Pavliką Morozovą, kurio istorija greičiausiai iš dalies tikra, iš dalies išgalvota. Aišku viena, kad buvo bandoma sukurti mitą apie didvyrį. Pavlikas Morozovas išdavė savo tėvą, vargšą valstietį, kuris padirbinėjo dokumentus buožėms, bandantiems nuslėpti savo tikrąjį statusą. Valdžia suėmė ir ištrėmė Pavliko tėvą. Nužudyto Pavliko kūną rado kaimo pakraštyje. Įtariamieji – keturi artimi giminaičiai – už kruviną keršto nusikaltimą nubausti mirtimi. Pagal šią istoriją buvo rašomos biografijos, statomi spektakliai, operos, dainuojamos dainos. Kankinystė vardan komunizmo buvo aukščiausias idealas. Tokia, kaip ši, istorija, turėjo galios atverti prarają tarp senosios ir naujosios kartos – tarp patriarchalinio kaimo valstiečio ir naujojo sovietinio žmogaus. Bullough’as cituoja istoriką Orlando‘ą Figes‘ą: „<…> bet kuriam, jaunesniam nei trisdešimt metų asmeniui, kuris pažinojo tik sovietinį pasaulį arba iš savo šeimos nepaveldėjo jokių kitų vertybių, buvo beveik neįmanoma atsitraukti nuo propagandinės sistemos ir suabejoti jos politiniais principais.“
Pagal tuos principus Gulago lageriuose 1940 m. gale kalėjo daugiau nei 2,5 milijono žmonių – milijonu daugiau, negu 1945 m. – ir dar tiek pat buvo išvaryti iš savo gyvenamosios vietos, perkelti gyventi kitur šalies viduje. Po karo, nuo 1948 m. antrosios pusės slaptosios tarnybos ėmė areštuoti pilitinius kalinius tiesiog abėcėlės tvarka.
Tačiau karo metu Stalino santykis su religija pasikeitė. Jis žinojo, kad stačiatikių Bažnyčia padės laimėti karą, suteikdama žmonėms dvasinį ramstį visiškos nevilties metu. Todėl ir po karo Stalinas leido vokiečių atstatytoms cerkvėms veikti – su tam tikromis sąlygomis.
Pats Stalinas – Sovietų Sąjungos maršalas iki generalisimo laipsnio įvedimo – prieš revoliuciją studijavo kunigų seminarijoje: dainavo bažnytiniame chore ir gaudavo puikius pažymius. Susitikime su Bažnyčios atstovais, pasikvietęs juos aptarti naujų dvasininkų ruošimo planų, diktatorius atrodė entuziastingas ir gerai nusiteikęs. Į Stalino sarkastišką pastabą – „Kodėl jums trūksta kadrų? Kur jie visi dingo?“ – patriarchas Sergijus atsakė taip pat sarkastiškai, tačiau ir kiek pataikaudamas: „Viena iš priežasčių yra ta, kad mes išlaviname žmogų būti dvasininku, o jis ima ir tampa Sovietų Sąjungos maršalu.“ Žinia, Bažnyčia stokojo kadrų todėl, kad Stalinas daugumą suėmė ir sušaudė… Tačiau patriarchas Sergijus praleido auksinę progą protestuoti dėl nežmoniško elgesio su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Toks groteskiškas dialogas uždavė tolimesnio bendravimo tarp šalies galvos ir patriarcho toną. 1943 m., dar tebevykstant karui, Sovietų valstybėje buvo atstatyta oficiali Bažnyčios institucija. Buvo atidaryta seminarija, vėl ėmė veikti kurie vienuolynai.
Oficialiai Sovietų Sąjunga buvo ateistinė, tačiau stačiatikių Bažnyčia bendradarbiavo su valdžia ir retai ryždavosi išpuoliams prieš ateizmą. Taigi konflikto tarp valdžios ir tikėjimo tarsi neliko. Dauguma dvasininkų buvo užverbuoti ir dirbo KGB agentais. 1991 m. KGB tarnybos teigė, jog tik 15-20% dvasininkų atsisakė su jomis bendradarbiauti. Saugumo organų etatiniai kadrai buvo ir patriarchai, kai kurie iš jų netgi aukštai įvertinti už gerą tarnystę. 1955 m. (Šaltojo karo laikmečiu) publikuoti patriarcho Aleksijaus I žodžiai gerai atspindi santykius su galios jėgomis: „Rusų stačiatikių Bažnyčia remia visiškai taikią mūsų valstybės užsienio politiką ne todėl, kad Bažnyčia neva stokoja laisvės, bet todėl, kad Sovietų santvarka yra teisinga ir atspindi Bažnyčios skelbiamus krikščioniškuosiu idealus.“ Aukšti dvasininkijos vadovai iki pat sovietinės eros pabaigos liko ištikimi šiai ištarai ir tylėjo net tuo metu, kai buvo areštuojami kunigai ir tikintieji. Sentikių Bažnyčia negali pasigirti, kad gynė savo tikinčiuosius taip, kaip Lenkijoje tą darė Romos katalikų Bažnyčia, todėl po Sovietų Sąjungos iširimo stačiatikiai sunkiai rastų pateisinimą savo elgesiui ir suprantama, kad jai būtų nelengva aukštinti disidentus ar nukentėjusiuosius už tikėjimą. Ji to, berods, ir nedaro. Apie tokius pasipriešintojus sistemai, kaip Tėvas Dmitrijus, Banyčia linkusi tylėti – seminarijoje, kur Tėvas Dmitrijus studijavo prieš tremtį, prisiminimų lentoje nėra jokio įrašo apie jį. Bažnyčia liko iki galo ištikima valdžiai. Pimenas ir Aleksis II – du paskutiniai sovietinės eros patriarchai pilnu etatu dirbusieji KGB. Po to santykiai su valdžia lengvai transformavosi, bet nenutrūko.
Naujasis šalies vadovas Nikita Chruščiovas savo „slaptojoje kalboje“, pasakytoje 1956 m., kritikavo Stalino kultą ir valymus. Beje, jis nepripažino sovietinių nusikaltimų – tai būtų buvęs sunkiai įmanomas žingsnis, kadangi daugumoje tų nusikaltimų dalyvavo ir jis pats, ir jo aplinka. Tačiau vien jau buvusio vadovo kulto atsižadėjimas buvo didelis sukrėtimas šaliai. Pats komunizmas, jo idėja, patyrė virsmą. Chruščiovas užsibrėžė iki 1980 m. „sukurti komunizmą“, bet Leonidas Brežnevas, 1964 m. nustūmęs Chruščiovą nuo valdžios, vietoj komunizmo pažadėjo šaliai stabilumą ir kitą terminą – „išsivystęs socializmas“. Stojo stagnacija.
Po Stalino mirties daugelis lagerių buvo uždaryti, dalis tremtinių galėjo (bandyti) grįžti namo. Tačiau, Bullough’o nuomone, tundroje liko palaidota Rusijos ateitis: „Beveik visi šviesiausi žmonės iš kiekvienos industrijos ir kiekvieno miesto kalėjo gulage, o daugelis jų žuvo. Tie, kurie išgyveno, įgijo paklusnumo įpročius, kurių šalis niekada nenusikratė, tuo tarpu tie, kurie nebuvo įkalinti – ir todėl prisidėjo arba prie kitų įkalinimo, arba naudojosi jų darbo vaisiais – renkasi nekalbėti apie tai. Amnezija ir niūrus paklusimas yra du esminiai šiuolaikinės Rusijos politikos bruožai, ir kas gali pasakyti, kaip būtų išsivysčiusi šalis, jei tie lageriai nebūtų egzistavę?“
Kaip bebūtų keista girdėti, septintajame dešimtmetyje (po 1960 m.) cinizmas Rusijoje dar nebuvo išplitęs, ir dauguma žmonių tikėjo į komunizmą ir šviesų rytojų, kurį žadėjo šalies vadai. Net tie, kurie vėliau pasivadino disidentais, iš pradžių buvo nuoširdūs komunistai, kaip pasakoja kino režisierius Valerijus Ogorodnikovas. Chruščiovas ėmėsi tvirtinti komunistinę ideologiją, ir todėl po Stalno mirties bei jo kulto atsižadėjimo Rusijoje buvo uždaryta daugiau nei pusė cerkvių. Religijai atėjo sunkūs laikai, tačiau būtent tokia situacija sukūrė sąlygas kilti pasipriešinimo bangai, kurios vienu svarbiausių veikėjų tapo Tėvas Dmitrijus. Iki to laiko dauguma išsilavinusių sovietų žmonių išpažino marksizmą ir materializmą, o Bažnyčia savo veikla orientavosi į neišsilavinusiųjų terpę. Ateistinė ideologija niekino religiją kaip tamsių žmonių prieglaudą, o dvasininkus vadino sukčiais ir apgavikais.
Tačiau septintajame dešimtmetyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mat didėjo atotrūkis tarp propagandos ir tikrovės: oficiali literatūra ir žiniasklaida gyrėsi netikroviškai išpūstais laimėjimais sveikatos, rūpybos, laisvalaikio srityse. O žmonės jautė vis daugiau neteisybės, juos vis labiau spaudė desperacija – šitokia nuotaika yra užfiksuota Tėvo Dmitrijaus dienoraščiuose. Vienas ateistas po apsilankymo pas Tėvą Dmitrijų rašė: „<…> sovietų visuomenės amoralumas, jos nežmoniškumas ir korupcija, dorovės taisyklių ar įtikimų idealų stoka, reiškia tai, kad Kristaus mokymas persmelkia tuos, kuriuos pasiekia, kaip ryški priešprieša. Tai pabrėžia individo vertę, žmogiškumą, atleidimą, švelnumą, meilę.“ Tokioje šviesoje su pasibjaurėjimu imta žvelgti į marksizmą. Pasiklausyti Tėvo Dmitrijaus pamokslų ėmė plūsti minios skirtingo išsilavinimo, skirtingo tikėjimo žmonės, taip pat ir ateistai. Dvasininkas tiesiai ir atvirai kalbėjo apie skaudžiausias dabarties problemas: girtavimą, abortus, smurtą. Norėdamas dar labiau suartėti su savo auditorija, Tėvas Dmitrijus paprašė visų rašyti savo klausimus, į kuriuos jis pamokslo metu atsakydavo.
Žinoma, ilgai tokia sielos šventė trukti negalėjo. Tėvas Dmitrijus 1974 m. buvo išsiųstas iš Maskvos į atokų kaimą – tačiau ten jo pasekėjai irgi atvažiuodavo. Iki arešto Tėvas Dmitrijus dar spėjo užsiimti savo veikla ir sužavėti daugybę žmonių, veikėjų, kuriems ši dvasinė patirtis taps paspirtimi disidentinei veiklai. Įdomu tai, kad šis dvasininkas, Vakarų vadinamas disidentu, tiesiogiai neskatino priešintis valdžiai, reikalauti laikytis žmogaus teisių konvencijos, griauti sistemą ar panašiai. Pavojų valdžiai kėlė vien jau tai, kad žmonės buvo kviečiami mylėti vienas kitą, pasitikėti vienas kitu, padėti bėdoje, laikytis krikščionybės apibrėžtų dorovės normų. Atrodė, kad kvietimas laikytis abstinencijos ir nedaryti abortų, dvasinis žmonių pasipriešinimas – kita ideologija? – galėtų pakenkti režimui labiau, negu iš vidaus kylantis politinis pasipriešinimas.
Bullough’as aiškiai neatskiria dvasininkų, kovojusių už tikėjimo laisvę mokslinį ateizmą propaguojančiame sovietų režime, ir disidentų, kovojusių už žmogaus teises, už laisvę, prieš smurtinę politinę sistemą – patį sovietų režimą. Visgi „tikrieji disidentai“, bent jau taip, kaip jie yra įvardinti Lietuvoje, nebuvo dvasininkijos atstovai. Tos dvi kovotojų grupės turėjo daug sąlyčio taškų ir padėjo viena kitai. Žinoma, buvo tokių disidentų, kurie buvo tikintys bei kovojo ir už tikėjimo laisvę. Bullough’as sulieja tas dvi pasipriešinimo grupes į viena, ir jam tai padeda patvirtinti jo paties hipotezę: Rusijos dvasingumo žeminimas sąlygojo Rusijos dvasinę degradaciją, vedančią į tautos išnykimą. Iš šalies žiūrinčiajam lengviau situaciją apibendrinti, pritaikyti tam tikras savybes, rastas fikcijoje. Pavyzdžiui, išoriškai daug panašumo galima rasti tarp septintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje vykusių reiškinių ir Georgo Orwello romano „1984-ieji” peripetijų. Orwello romano veikėjas kaip galutinę išeitį iš nepakeliamos padėties pasirenka gėrimą – tik geria ne vodką, kaip rusai, o džiną.
Dar X a., kai kunigaikštis Vladimiras atsisakė priimti islamą, buvo ištarta: „Gėrimas yra rusų džiaugsmas. Mes negalime gyventi be šio malonumo.“ Ikirevoliucinio rusų kaimo aprašymuose gausu liudijimų apie tai, kad girtavimas buvo pagrindinė kaimiečių pasilinksminimo forma. Tačiau alkoholio vartojimas pats save ribojo: pralobę valstiečiai įnikdavo gerti, pragerdavo turtą, tapdavo neturtingi, vadinasi, nebeturėdavo už ką gerti ir vėl išsiblaivydavo. Ši karuselė nenustojo suktis ir šaliai ėmus „statyti komunizmą“. Leninas suvokė, kad alkoholizmas trukdo šioms statyboms, bet ką nors pakeisti buvo sunku, žinant, kad net 40 % valstybės iždo įplaukų sudarė mokestis už alkoholio pardavimą. Kaip caristinė, taip ir socialistinė valdžia neturėjo kitokių prekių, iš kurių galėtų uždirbti, todėl alkoholis tapo nepamainomas. 1925 m. alkoholio prekyba buvo valstybės monopolis, o 1940 m. šalyje buvo tiek alkoholio prekybos taškų, kiek mėsos, vaisių ir daržovių parduotuvių drauge sudėjus. Iki 1980 m. alkoholio produkcija patrigubėjo, o visų alkoholinių gėrimų – vyno, alaus, degtinės ir brendžio – vartojimas padidėjo aštuoniskart. Pasibaigus Stalino režimui ir gyvenimui ėmus atsigauti po karo negandų, nebeliko apribojimų ir žmonės gėrė tiek, kad alkoholizmas tapo epidemija. Rašytojas Venediktas Jerofejevas pogrindinėje satyroje „Maskva – Petuškai“ išjuokia įprastinę darbo savaitę, kuomet darbo vietoje gerti buvo normalu, o užsiminti apie darbą – kabelio tiesimą – brigadoje sukeltų isterišką juoką.
Konspiracijos teorijų kūrėjai galėjo rasti įrodymų, jog kažkam naudinga nugirdyti Rusijos populiaciją tam, kad ją taptų lengva užvaldyti. Kad ir kaip tikroviškai tai galėjo nuskambėti, girtavimo priežastis buvo be paslapties pamušalo: tiesiog valdžiai tiko užtikrintos mokesčių įplaukos, o gyventojams tiko prieinama užsimiršimo forma. Surinkti alkoholio prekybos mokesčiai 1970 m. ėmė lenkti šalies gynybos biudžetą… Nors niekas Rusijos atvirai nepuolė, bet dėl alkoholio kaltės žuvo vis daugiau žmonių: dėl to įvykdavo trečdalis autoavarijų, keturi penktadaliai mirčių keliuose, beveik visos lytiniu keliu plintančios ligos buvo susijusios su alkoholio vartojimu, kaip ir daugybė savižudybių bei smurtinių mirčių, nusinuodijimų, nuskendimų. Mirtys dėl kardiovaskulinių ligų, kurias sąlygoja rūkymas ir gėrimas, taip pat stabiliai dažnėjo. Nuo 1965 m., kai sovietų valdžia atvirai pateikė pirmąją šalies statistiką, iki 1995 m., tokių fatališkų atvejų ženkliai padidėjo. Valstybės saugumui grėsė pavojus net tokiu būdu: naikintuvų antifrizas (grynas alkoholis) buvo nupilamas, sumaišomas su vandeniu ir geriamas, o trūkumas papildomas vandeniu, ir ėmė vykti avarijos, krito naikintuvai. Pagaliau Rusijoje nebegimdavo tiek žmonių, kiek reikėtų gynybai: 1990 m. gimė 1,021 milijono potencialių rusų kareivių. Vos per vieną dešimtmetį įvyko pokytis: jau 1999-aisiais šis skaičius nukrito iki 626 tūkstančių.
Per paskutiniuosius šešiolika komunizmo metų gimė 36 milijonai ir mirė 24,6 milijonai rusų. Per pirmuosius šešiolika kapitalizmo metų šie skaičiai daugmaž apsivertė: gimė 22,3 milijonai, o mirė 34,7 milijonai.
Brežnevo laikais oficiali reakcija į alkoholio statistiką buvo gėda. Šalies statistikos departamentas nustojo žymėti atskirą skyrių vodkos pardavimams ir įrašė ją į skyrelį „kita“ – ten, kur buvo ledai, kava, kakava ir prieskoniai. Žinoma, tas skyrelis tučtuojau ėmė nepadoriai pirmauti. Jokių kitų priemonių, išskyrus gėdingą tikrovės faktų slėpimą, valdžia nesiėmė, todėl galima suprasti, koks reikšmingas buvo bent vieno asmens pasipriešinimas – situacijos absurdiškumo, nežmoniškumo pripažinimas, kurį viešai išsakė Tėvas Dmitrijus.
1975 m. ašiniu disidentų judėjimo įvykiu tapo Helsinkio susitikimas, kurio metu pripažintos tuometinės Europos politinės sienos, įtvirtinti (pripažinti) Antrojo pasaulinio karo metu atsitikę Europos padalijimai (jau susiklosčiusios valstybių sienos), o tuo pačiu, beveik tarp kitko, pasiūlyta visiems pasirašyti susitarimą dėl žmogaus teisių: Sovietų Sąjunga įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, tarp jų minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. Taigi į Helsinkio aktą buvo įrašyti kai kurie principai, kuriuos galima buvo stebėti ir pranešti apie jų nesilaikymą. Per dvejus metus šalyje susikūrė vadinamosios Helsinkio grupės, sovietinės valdžios gėdai ir susierzinimui, akylai stebinčios ir raportuojančios apie pažeidimus, kurių buvo apsčiai.
Tais pačiais metais Andrejui Sacharovui buvo suteikta Nobelio taikos premija – tai pakėlė disidentų kovinę dvasią. Pasak vieno iš Maskvos Helsinkio grupės įkūrėjų rašytojo Andrejaus Amalriko: „Disidentams pavyko tai, kas buvo iki genialumo paprasta: nelaisvoje šalyje jie elgėsi kaip laisvi žmonės, taip keisdami moralinę atmosferą ir vyraujančias nacijos tradicijas.“ Kol vokiečių ir prancūzų jaunuoliai mojavo raudona vėliava, reikalaudami nedelsiant ir tučtuojau pagerinti pasaulį, sovietinės šalies piliečiai kovojo už tai, kad būtų laikomasi elementarių žmogaus teisių. Disidentams grėsė įkalinimas, priverstinis gydymas psichiatrinėse, po kurio žmogus tapdavo sužalotas psichiškai – „gydydavo“ sieros (sulfito) injekcijomis, kurios žmogui sukeldavo skausmingą karštligę, ir insulino injekcijomis, kurios iš kraujo pašalindavo cukrų ir žmogus krisdavo komon. Psichiatrinėse vykdavo groteskiškos scenos, kai sveiko proto žmogui būdavo bandomas įteigti psichinis sutrikimas. Valdžiai būdavo reikalaujama paklusti su religiniu įtikėjimu, o bet kuris, nesutinkantis su marksistine pasaulėžiūra, kuri buvo laikoma vienintele tiesa, žmonijos nušvitimo viršūnė, kaip ir sovietinė sistema – tobula visuomenė, bet kuris nesutinkantis su tuo galėjo būti tik beprotis. Tokie gydymai, kaip ir sumanūs tardymai, demoralizuodavo besipriešinančius, tačiau jau buvo kiti laikai, niekas jų tūkstančiais nebežudydavo lageriuose ir kalėjimų rūsiuose. Disidentai, su Sacharovu priešakyje, išmoningai naudojosi Vakarų radio stotimis, per sienas būdavo išvežama informacija apie tikrąją padėtį, esančią už geležinės uždangos.
Būdamas penkiasdešimt aštuonerių, Tėvas Dmitrijus arešto metu netikėtai „atsivertė“ ir savanoriškai atsižadėjo bendradarbiavimo su disidentais, išdavė pagalbininkų vardus. Jis atrodė sveikai ir pakilios nuotaikos, tarsi išties būtų nušvitęs po kalėjimo Lubiankoje ir KGB agentų tardymo: perskaitė savo kalbą, kuri sukrėtė ne tik jo tėvynainius, bet ir užsienio aktyvistus, padėjusius disidentams. Visi neteko žado. Būtų buvę labiau suprantama, jeigu Tėvas Dmitrijus televizijos ekrane būtų atrodęs sugniuždytas, iškankintas, priverstas kalbėti ne savo žodžius. Anaiptol, jis atrodė sotus, savame prote ir kalbėjo savo balsu. Jis išties tikėjo tuo, ką sakė.
Bulough’as rado „atsivertimo“ detales. Talentingas saugumietis, sugebėjęs įtikinti Tėvą Dmitrijų, kad jis nėra savo valstybės priešas, kad jis ir valstybė siekia to paties tikslo, todėl turi eiti išvien, buvo vardu Vladimiras Sorokinas. Sorokinas vienu metu net atsiprašė Tėvo Dmitrijaus ir patikino, kad valstybė suvokia kaltę prieš dvasininkiją, Bažnyčią. Jis pukiai suvaidino nuoširdaus, dvasingo saugumiečio rolę. Dezorientaciją kėlė taktika „geras policininkas – geras policininkas“ – visi agentai geri, nors prie širdies dėk…
Tėvui Dmitrijui buvo suteiktas pasirinkimas tarp religijos ir tėvynės. Kaip rusas, tu nenori eiti prieš Rusiją, kaip krikščionis, tu nori priešintis sovietinei valdžiai, tačiau priešindamasis valdžiai, eisi išvien su klastingais užsienio priešais, kurie nori Rusijai blogo. Tėvas Dmitrijus pasirinko tėvynę. Bent taip jis teisinosi iš pradžių. Jo straipsnis pavadinimu „Vakarams reikia sensacijų“ buvo triuškinantis, bet nukreiptas visų pirma į patį save, į visa, ką pats iki tol darė, kuo tikėjo. „1980 m. sausio mėnesį mane areštavo valstybės saugumo organai, kaltindami antisovietine veikla. Iš pradžių aš neigiau savo kaltę ir teigiau, jog nekalbėjau prieš sovietų valdžią, o kaip dvasininkas kovoju prieš bedieviškumą. Bet paskui supratau, kad mane areštavo ne už mano tikėjimą Dievu, o už nusikaltimą.“ Jis pripažino daręs skriaudą savo šaliai ir padėkojo valdžiai už kantrybę, pakenčiant jo elgesį visus jo veiklos metus. Dabar jis suvokęs, kad turi dirbti išvien, o ne prieš valdžią.
Bet sugrįžęs namo ir sutikęs namiškių žvilgsnius, neradęs nė vieno iš buvusiųjų savo draugų bei pasekėjų, tik tylą ir visuotinį nusigręžimą, Tėvas Dmitrijus pajuto padaręs klaidą, jo tuometiniai užrašai kupini skausmingos atgailos: „Aš išjuodinau visa, kas buvo garbinga, tiesu ir drąsu. Išprovokavau žmonių sielose susierzinimą, galbūt netgi keiksmus. Pats atkirtau savo paramą, kaip toje patarlėje, nukirtau šaką, ant kurios sėdžiu. <…> Savo nuopolio pavyzdžiu aš, kaip dvasininkas, palaiminau bedieviškumo egzistavimą mūsų žemėje, aš atsižadėjau Kristaus.“
Bullough’o reakcija į šio tragiško personažo vidinį virsmą buvo stipri ir net fizinė – jį suvimdė: „Tuomet suvokiau, kad tai buvo visai ne pykinimas nuo važiavimo, bet stiprus gėdos pojūtis.“
