Vasara Lietuvoje tapo ilgu iškvėpimu po serijos nerimastingų įkvėpimų, trukusių nuo kovo vidurio iki birželio pabaigos. Iki paskutinės minutės atrodė, kad bet kas gali nutikti ir kelionė neįvyks: nuims reisus, kuris nors susirgsime virusu, išvis uždarys sienas. Vos atskridau iš Amerikos į Lietuvą, tiksliau, į karantiną, išėjau į pušyną ir nusileidau kalvele žemyn patikrinti žemuogyno. Jau daug metų birželiais ten keliaklupsčiauju kaip mandarinas prieš imperatorių. Šiemet už tai buvo atsidėkota – žemuogės žydėjo, noko, varė iš proto savo svaiginančiu kvapu. Ir per jas staiga viskas, kas buvo čia, tapo ten. Ir atvirkščiai.
Laikas gimtinėje ištižo kaip pernokusios uogos, savo sunkumu nustumiančios žemyn smilga apatines žemuoges. Stabdyk nestabdęs. Tik ryk greičiau. Grįžusi ieškojau, kas pasikeitė. Norėjau, kad būtų pasikeitę. Susirgimų skaičius, vaizdas gatvėse, nuotaikos. Pasikeitė ne tiek ir daug. Klausoma audio knyga. Jei prieš išvažiuojant savo dešimties tūkstančių žingsnių kelionėje sklido Kirano Desai‘aus „The Inheritance of Loss“, tai grįžus – Sally‘ės Rooney „Normal people“. Vėliau juos keis Grahamo Swifto „Waterland“ ir Ottessa‘os Moshfegh „My Year of Rest and Relaxation“. Bet tai bus vėliau – rugsėjį ir spalį. Atvirus batus pakeis sportiniai. Šaligatvius kasdien vis gausiau bers kritantys lapai. Ir mintys: dar ne, dar šiek tiek, dar ne dabar. Jei prieš išvažiuojant pomidorų sodinukai prie namų buvo mažyčiai, tai dabar raudoni vaisiai svarino ištįsusius augalus su pradėjaisiais geltonuoti ir ruduoti lapais. Jei prieš išvažiuojant žydėjo bijūnai ir magnolijos, dabar – mirtmedžiai, o japoninių sedulų žiedus pakeitė vaisiai. Išnyko keli maži nameliukai, o juos pakeitė daug didesni, visi tarsi vieno architekto braižyti.
Visa kita – po senovei. Ten, kur praeini posūkį link tilto per upelį, kačių mamos namai. Augintinės, tingiai įsitaisiusios terasoje, kurios visas ertmes dengia tinklelis, ne kiekvieną apdovanoja žvilgsniu, dažniausiai ignoruoja. Ne taip, kaip šunys: tie seka įtariai, o kai kurie metasi kaip išprotėję į langą ir loja lyg tarybiniais metais registratūros darbuotojos Antakalnio poliklinikoje. Nuo medžių krinta kevalai ir mažos šakelės, voverės kasdien vis intensyviau ruošiasi žiemos sezonui ir nardo nuo medžio ant medžio, gainioja viena kitą pažeme. Vėliau, temperatūrai krentant, jos dar labiau suaktyvės. Spalio pradžioje šen bei ten ant asfalto liks jų maži kūneliai. Pasaulis sutraiško ne tik didelius ir nerangius, mažus ir vikrius jis irgi bloškia žemėn.
Kasdien vis tyliau svirpia cikados. Pievelėje prie bibliotekos retėja jonvabalių švieselės. Atsišoko per vasarą. Sezonas į pabaigą. Žiebiasi šviesos, daugelio namų langai neapsaugoti užuolaidomis, akys nevalingai krypsta į svetimus gyvenimus. Matau vyrą, risnojantį bėgimo takeliu. Kaimynė sėdi svetainėje ir sklaido atraižas, priešais ją – nedidelė siuvimo mašina. Už namo, prie kurio dažnai matau laukinius triušius, visiškai naujas statinys. Bandau prisiminti, kas buvo vietoj jo, bet nebeprisimenu. Vienas jo kambarys pilnas kompiuterių monitorių, suskaičiuoju penkis. Vaikų mokslas šiemet tik virtualus, daug tėvų taip pat dirba iš namų. Nepamatysi kaip anksčiau pirmyn ir atgal gatvėmis zujančių geltonųjų mokyklinių autobusų. Jau artėjant prie perėjos, kurią kirtus iki namų lieka mažiau nei tūkstantis žingsnių, kiek sulėtinu tempą. Bet ne. Nesigirdi. Prie to nameliuko vasarą grojo gitara ir pora vyrukų traukė, matyt, iš Lotynų Amerikos parsivežtą repertuarą. Kartais praeinant nutįsdavo žolės kvapas. Bet dabar ten tamsu.
Prie Black Lives Matter lozungų, plastmasinių rožinių flamingų ir akmeninių budų šen bei ten įsiterpia stačiakampiai ant pagaliuko, raginantys atiduoti balsą už Bideną ar Trumpą. Pirmieji didesni ir drąsesni, antrieji tarsi bandantys susilieti su siena ar prigulti šalia pamatų. Kiek vėliau, spalį (aš vis apie spalį, nes ateitimi gyventi lengviau nei gyventi dabartyje, o kol parašysiu, galbūt tas spalis jau ir bus atėjęs), juos papildys Helovyno puošmenos: vaiduokliai, įvairiaspalvės lemputės, moliūgai. Jei jų neimpregnuosi (viena kaimynių patarė ištrinti čili pipirais), netrukus juos pragrauš voverės, o tada joms padės ir mažesni chuliganai – reaktyviniai burundukai. „Žinai, kuo aš būsiu per Helovyną?“ – klausia manęs mažesnioji. „Mirusi nuotaka“, – galvoju. „Mirusi nuotaka!“ – sako ji ir kvatojasi drauge su mažuoju broliu, ir planuoja, kaip skaptuos moliūgą ir puoš namus. Ir tikrai, kas mums belieka: tik juoktis mirties akivaizdoje ir triaukšti iš kaimynų išprašytus saldainius. Degti žvakutes, kai miega jonvabaliai. Eiti dešimt tūkstančių žingsnių, galvojant, kad tavo sąskaitoje jų, tų žingsnių, vis daugiau. Ir nenorint galvoti, kad, kiek benueitum, nueiti jau lieka vis mažiau.
paskutiniai šilti vakarai negudrios gvaizdūnės užsimiršusios žada praeiviams žydėti du šimtus metų prasilenkiant kojas paglosto taip ir noris nuskint ir išgelbėt nors žiedą nuo šaltų rudens nakties pirštų
Nuotr. teksto autorės
