Pasivaikščiojimai viešais takais ir takeliais yra viena iš nedaugelio likusių kasdieninių karantino pramogų. Po žiemos seni miestų, pievų ir miškų takeliai bus gilesni, atsiras ir naujų takų, išmintų ieškančiųjų nuošalesnių ir dar neatsibodusių maršrutų. Laikais, kai reikėtų paisyti saugaus atstumo, vaikščiojimo etiketas įgyja naują prasmę.
Pasivaikščiojimo takas, kaip ir keliai, švietimas ir sveikatos apsauga, yra visiems prieinamas viešasis gėris, kurio turėtų užtekti kiekvienam. Kasdien minant tuos pačius takus išryškėja tam tikri archetipai, tam tikros pasivaikščiojimo strategijos, kurias galima tiesiogiai sieti ir su vaikščiotojo vaidmeniu demokratinėje visuomenėje.
* * *
Einantieji per vidurį takelio:
Šie žmonės yra linkę daug ir garsiai kalbėti, bet pamiršta klausytis kito. Jie mano esantys nepolitiški, politika jiems – purvinas reikalas, visi vagys, todėl lengvai pasiduoda populizmui. Jų politika – „svarbiausia žmogus“, bet gyvena pagal antidemokratišką principą „po manęs nors ir tvanas“. Kitų problemos yra ne jo reikalas.
Žmonės, mieliau kertantys kampą per žolę, nei einantys ilgesniu asfaltuotu takeliu:
Jie gauna ir duoda algas vokeliuose. Demokratinės valstybės vėžys.
Dviratininkai:
Visuomenės laimėtojai, sėkmingi, daugiau pasiekę bei uždirbantys už kitus. Jie keliauja greičiau, nei daugelis visuomenėje ir tikisi, kad dėl jų greičio kiti užleis jiems vietą, juk jie to nusipelno. Tai – M.A.M.A apdovanojimų dalyviai, puotautojai maro metu, didelių džipų vairuotojai, vis bandantys „užkišti“ kelyje. Dviratininkai ypač nemėgsta per vidurį takelio einančių žmonių ir šeimų. Ir visgi jie naudojasi takeliais, t. y. bendruoju gėriu, kaip ir visi kiti.
Keturių žmonių šeima, užimanti visą takelį:
Homofobai propatrininkai. Tėvai leidžia vaikams lakstyti kiek tik norisi, visu takelio pločiu. Juk čia vaikai. Panašiai kaip ir dviratininkai, tokie asmenys mano, kad turi išskirtinę teisę naudotis takeliu, bet, kitaip nei dviratininkai, leistų sau pastumti kitus vaikščiotojus, kad tik jų vaikams būtų vietos. Taip pat mano esantys labai patriotiški, bet šeima jiems yra svarbiau, nei bet kas kitas visuomenėje. Kartais aprėkia dviratininkus ir bėgikus, nes jie negerbia šeimos vertybių.
Moterys, traukiančios vaikus ir vyrus į šoną, vos tik horizonte pasirodo dviratininkas ar bėgikas:
Tai – demokratijos pastumdėliai. Jautriai reaguoja į kitų žmonių poreikius, bet neturi savo pozicijos. Nori „nekelti triukšmo“ ir „susitarti“. Bet koks politinis konfliktas jiems yra nepageidaujamas „negatyvas“, o ne esminė demokratijos prielaida.
Porelė, susikabinusi už rankų, ir užimanti daugiau nei pusę takelio:
Prasilenkti laikantis saugaus atstumo nepavyksta, nes jie atsisako paleisti rankas ir eiti vienas paskui kitą. Konservatorių elektoratas. Mano esantys demokratiški ir socialiai atsakingi, nes palieka vietos kitiems, bet dėl savo nelankstumo nepasiryžę aukoti daugiau, nei absoliučiai būtina, t. y. būtina išlaikyti socialinį statusą.
Žmonės, turinteji erdvinę nuojautą ir besilaikantys atstumo:
Tai – tobulo piliečio fantomas. Retai sutinkamas, apie jį sklando takelių legendos.
Būrys žmonių, sustoję viduryje tako besišnekučiuoti ir verčiantys kitus eiti pakraščiu:
Kurlianskiai, bieliauskai ir panašūs verslininkai, kurie nori išnaudoti viešąją infrastuktūrą ir resursus asmeninei naudai. Vaikščiojimo principas: kiti tegul gatve eina.
Mandagūs bėgikai:
Tai vidurinės klasės profesionalai ir kultūrininkai, socialinio teisingumo šalininkai. Jie kiek greitesni, sėkmingesni, nei pėstieji, bet nori būti „prie žmonių“. Net ir bėgdami jie laikosi socialinio atstumo ir tuo puikuojasi prieš kitus. Piktinasi ir giliai nužvelgia tuos, kurie nesilaiko socialinio atstumo.
Nemandagūs bėgikai:
Vidurinės klasės libertarai. Kiek sėkmingesni už kitus, bet nenori, kad jų mokesčiais būtų išlaikomi bedarbiai. Bėgdami kvėpuoja taip stipriai, kad seilės ir prakaitas sklinda dviejų metrų atstumu.
Pavieniai vaikščiotojai, burbantys ant dviratininkų ir šeimų, kad laikytųsi atstumo:
Socialiai atsakingi aplinkosaugininkai. Kartais tarp jų pasitaiko ir socialiai atsakingų veganų.
Žmonės, einantieji per pievelę, kai yra ženklas prašantis laikytis takelių:
Gabšiai, narkevičiai ir panašūs politikai, besinaudojantys tarnybine padėtimi asmeninei naudai. Tokie linkę dalintis rusiška propaganda.
Žmonės, važiuojantieji elektriniais paspirtukais:
Emigrantai. Erzina daugelį pėsčiųjų prieš akis švaistydamiesi savo blizgančiais paspirtukais, nesilaikydami atstumo, bet takelis yra ir jų.
Sėdintieji namie:
Tai – pažeidžiamos grupės, kurios negali naudotis takeliu, nes, pavyzdžiui, šis per siauras ar per daug žmonių.
* * *
Demokratija neretai yra sutraukiama į valstybės valdymo formą su valdančiųjų grupių atskyrimu, laisvais bei nešališkais rinkimais, atskaitomybe politikoje. Kalbame apie demokratijos vertybes, principus ir pilietiškumą, pagarba žmogaus orumui, solidarumą, toleranciją. Tačiau iš esmės demokratija yra ne tik valdymo forma, bet ir kasdieninė praktika, demokratiškumo įpročiai ir kultūra, prasiskverbianti į gyvenimo veiklas. Demokratija prasideda tada, kai pradedame suvokti save ne kaip individą, bet kaip esminę bendruomenės, einančios tais pačiais takais, dalį. Tam reikia ne tik supratingumo ir empatijos, bet ir vaizduotės: matyti kitą, įsivaizduoti, kaip jie gali būti paveikti mūsų veiksmų, kaip tas takelis galėtų tarnauti visiems. Demokratiškumas kaip kultūra reikalauja ne tik eiti į dialogą su kitais, bet pirmiausia dėti pastangas pamatyti kitą žmogų ir kartu išsitekti ant takelio. Kartais taip nesunku pasitraukti, sustoti, praleisti. Vietos užteks visiems.
Nuotr. aut. Daniel Reche iš Pexels
