Vienas iš ryškiausių Brexito, Jungtinės Karalystės (JK) išstojimo iš Europos Sąjungos (ES), simbolių yra raudonas autobusas, kuriuo 2016 metų politinės kompanijos metu važinėjo Borisas Johnsonas su visa Brexito komandos svita. Autobuso šonai buvo išklijuoti melagiena: Kas savaitę ES mokame 350 milijonų svarų – geriau skirkime tuos pinigus sveikatos sistemai. Praėjus penkiems metams po referendumo, sveikatos sistema tų milijonų negauna, po pandemijos išvargę gydytojai nebeturi jėgų net piktintis menku algos pakėlimu. O ir raudonas autobusas šiandien nebekelia problemų. Kaip pastebėjo tviterio šmaikštuoliai, autobusui Jungtinėje Karalystėje šiandien trūksta ir degalų, ir vairuotojo.
Brexito pienas jau nudžiūvo nuo lūpų. Liko tik pabrangusio prancūziško vyno poskonis. Liko tik nuolat girdimos istorijos apie draugus ir draugų draugus europiečius, grįžtančius į gimtas šalis, paliekančius puikius darbus tarptautinėse kompanijose ir garsiuose universitetuose. (Draugei skrendant iš Briuselio į Londoną, pasienio darbuotojas nusijuokė: „Ko tau ten grįžti? Išprotėjus moteris!“) Liko tik kiek nervingi juokeliai apie besibaigiančius degalus, maistą ir apsunkusias keliones. Šio savaitgalio kelionei su draugais į Kotsvoldo regioną, turime ir planą B (brangi metro, traukinio ir taksi kombinacija), jei netyčia nerastume, kur įsipilti benzino. Brexitas tapo kasdienybe, kaip tas keistuolis kaimynas, kurio elgesį sunku paaiškinti, bet visi su juo keistenybėmis jau susitaikė.
Susidūrus su kasdieniniu, nuolatiniu stresu, smegenys aktyvuoja savisaugos mechanizmą. Jos išsijungia, vengia streso trikdžių, ignoruoja juos. Kartais atrodo, kad susidūrusi su Brexito ir pandemijos mišiniu, visa JK visuomenė tiesiog atsisakė adekvačiai dorotis su stresu ir įjungė stabdį. Visko kiek per daug. Pandemija pasibaigė, girdžiu kalbant studentus. Brexitas irgi pasibaigė – tyliai, pašnibždoms, niekam nežinant. Bet realybė, žinoma, yra daug sudėtingesnė.
Pandemija atitraukė dėmesį nuo Brexito padarinių, kurie vis dar jaučiami. Tik ne taip aiškiai, bet jie tyko paraštėse, užnugaryje, sklando pasąmonėje. Daugelio europiečių kasdienybė nepasikeitė, galbūt tik atsirado lengvas nerimas kertant Jungtinės Karalystės sieną. Keliaujant biurokratijos nepadaugėjo. Bet kai kada vis girdžiu istorijas apie migracijos darbuotojų komentarus, apie kiek stipresnį kamantinėjimą, kiek ilgiau užtrunkančias pasienio patikras. Draugams iš trečiųjų šalių vizos galiojimo laikas kasdien primena apie jų pačių laikinumą. Daugeliui europiečių migraciniai trukdžiai palyginus vis dar menki. Iš karto po referendumo buvo kalbėta apie kultūrinius Brexito padarinius: neturintiems gerų kalbos įgūdžių ar reikalingų darbo įgūdžių kasdienybė apkarto labiau, neapykantos išpuoliai prieš rytų europiečius padažnėjo, lietuvaičiai skundėsi, kad Waitrose pardavėjos nebe tokios malonios. Nematoma Brexito pusė – nelegali migracija iš Europos, žmonių išnaudojimas ir modernios vergovės vaisiai – greičiausiai tik pūsis, šešėliai tįs ir didės.
Žinoma, Brexitas vis dar neišspręstas. Vis dar kirba Šiaurės Airijos klausimas, sienos patikros sistema vis dar laikinai sustabdyta. Atrodytų, liko paskutinis žingsnis, tik mažos detalės, belieka surinkti trupinius po puotos. Bet tie trupiniai retose laikraščių antraštėse išduoda apie daug gilesnes ir ne tokias džiugias pasekmes. Dėl darbo jėgos trūkumo šią vasarą daugybė tonų vaisių ir daržovių supuvo laukuose ir ant medžių – nebuvo kam jų rinkti. Žemdirbiai jau mažina kitų metų derliaus prognozes, neaišku, ar tai turės įtakos maisto tiekimui. Itin trūkstant vilkikų vairuotojų, kyla nerimas dėl importo, dėl atitinkamo maisto ir būtiniausių prekių tiekimo. Kai kuriuose baruose nebeliko europietiško alaus, maži kontinento verslai nusprendė nebeparduoti savo prekių JK vartotojams. Siųsti siuntinius iš Lietuvos tapo brangu, siuntų vežėjai dorojasi su naujais biurokratiniais barjerais. Tiek iš universitetų, tiek iš socialinių programų darbuotojų neretai tenka girdėti liūdnus pasvarstymus: „Nežinia ką darysime, kai esamas Europos Sąjungos finansavimas pasibaigs“. Prie viso to prisideda kuro trūkumas, kylančios energijos kainos. Iš dalies, kai kurie iš šių dalykų, ypač kuro trūkumas, nėra tiesiogiai susijęs su Brexitu, bet atšalę santykiai ir laisvo darbo jėgos judėjimo pabaiga situacijos nepalengvina.
Kaltinimas, kad Brexitas buvo varomas išvien imperinės nostalgijos, nėra nei originalus, nei teisingas. Ir nors Brexito priežasčių yra daug, imperinis sentimentas matosi, kaip matosi seni dažnai ant naujai perdažytų sienų. Tiksliau, abi stovyklos apverkia galimai smunkančią JK galią, ar tai būtų varoma imperinio sentimento, ar tikėjimu liberalia JK lyderyste tarptautinėje politikoje. Brexito trupiniai nurodo tą galios praradimo jausmą, nerimą ir panikos persmelktą konkurenciją. JK nori pagilinti prekybinius santykius su neturtingomis šalimis. Britų parlamentą pasiekė siūlymai vėl grįžti prie imperinių matavimo vienetų, praktika, kurią šiandien pasaulyje naudoja tik dvi ar trys šalys. Europos Sąjungos muitai apsunkina prekybą su kai kuriomis šalimis ir JK yra linkusi tai išnaudoti. Tai bus naudinga itin pigių drabužių, greitos mados pardavėjams, didiesiems verslams, bet vargu ar išeis į naudą vartotojams, klimatui ar gamyklų darbuotojams neturtingose šalyje.
Britai išmoko gyventi su Brexitu, kaip visi žmonės po skyrybų susitaiko su vienatve. Bet viena yra aišku: Brexitas neatnešė ant autobuso šono žadėtųjų milijonų. Svaiginantis galios jausmas, kuris turėjo užplūsti susigrąžinus valdžią į savo rankas, neva atgavus suverenumą, neužplūdo.
Nuotr. aut. Mariana Martin iš Unsplash.
