Anokia čia naujiena, kad girdžiu, t. y. pasiklausau aplinkinių. Aišku, yra žmonių, dažna proga įrodinėjančių, esą jie stovi pakopa aukščiau, todėl, ginkdie, nieko per tą atstumą negirdį. Jų delnai, matyt, ištreniruoti automatiškai uždengti ausis, kilus pavojui pasijusti vogčia besiklausančiu. Kitoje pakopoje – tie, kurie, lyg tyčia, likimo vedami, vis atsiduria ten, kur būna priversti klausytis. Pakopų yra ir daugiau, bet svarbiausias jau paminėjau.
Jau prisipažinau, kad girdžiu, bet verta pripažinti ir kitką – ką jaunas išmoksi, ant pečių nenešiosi – nuo vaikystės išmokus pasiklausyti ar apsimesti, kad negirdėjai, tas įprotis savaime neišnyksta. Galiu teigti, kad esu įvairiaklausė asmenybė ir man pagal tipą priklauso laisvi Vienybės aikštės, Laisvės alėjos, senamiesčio ir kt. Kauno vietų suoliukai. Įdomu ir kartu su kitais ant jų pasėdėti, pavyzdžiui, kai suoliukų kiekis ribotas, o tau tik ledus reikia suvalgyti ar susitikimo palaukti. Štai eini eini Laisvės alėja ir žiū – jau sėdiesi prie žmogaus, su kuriuo mažų mažiausiai būsi susieta trumpalaike bendrasuolystės patirtimi.
Būna dienų, kai tikrai valgau tą ledą. Valgau. Valgau. Na, ir viskas. Suvalgau. Nedideli jie. Be to, geriau greičiau, kad nevarvėtų. Pasimatuoju suoliuką, apžiūriu batus – savo, šalia sėdinčio(-s) ir nieko neišgirstu. O kaip tyčia išgirst noriu. Kartais norisi išgirsti bet kokią smulkmeną iš kasdienybės: apie dienotvarkę, maistą, rūpesčius, santykių vingius ir t. t. Kad atrasčiau, galėčiau suprasti ar pritaikyti tam tikrus dalykus ir sau. Galiausiai, kad patirčiau – patirtis šiek tiek panaši, tad I feel you. (Nors retai kada taip pasakau. Nebent pradedame kalbėtis, noriu paguosti, ar paaiškinti, kad trupinėlį suprantu).
Fainiausia, kai ne tik noriu išgirsti, bet ir pasiseka prisėsti ten, kur žmogus nori ir kalba. Ir garsiai. Ir kalbančiam dzin – ar mato kas, ar girdi. Paskambina, įjungia garsiakalbį ir pasaulis aplink dingsta. Taip išgirstu apie šeimyninius santykius, apie artimųjų ligas, vaistus, gydytojus ir pan. Ant suoliukų nesu girdėjus skundo ar pagyros plastikos chirurgui (tokį girdėjau „Akropolio“ kavinėje), tik apie vyresniojo amžiaus žmonėms būdingas ligas, jaunimo siekį tapatintis su žinomais žmonėmis, norą slapta tatuiruotis, vertis auskarus, myli-nemyli kančias ir pan. Taip, jaunimo pašnekesiai ypač masina. Bet apie tai vėliau.
Paprastai garsiakalbiams nė motais, ką girdi aplinkiniai, jų emocijos laisvos, rankos irgi. Tad svarbiausia netrikdyti erdvės, kad pokalbis nenutrūktų. Vieną dieną, eidama Laisvės alėja, prisėdau parašyti žinutės. Įdegusi rudai, kaip tik moka nuo pavasario saulėje gulintys žmonės, maždaug septyniasdešimties metų, mėlynu blakstienų tušu, juodai pieštais antakiais, ryškiu lūpdažiu moteris emocingai mosikavo rankomis ir vaidino pasirinktą dramą kitame laido gale klausančiai savo pašnekovei. Vaizdo skambučio nebuvo, bet įpykusi dama vis tiek gestikuliavo. Kilnojantis rankoms, damos mažiausiai kelis dešimtmečius menanti geltona suknelė irgi kilnojosi. Kartu su suknele bangavo perlų karoliai. Skundėsi vyru:
– Jis pernelyg dažnai kartoja žodį mes. Mes, mes, mes. Suplanuoja, kur eiti, ką veikti ir tada sako: mes suplanavom, mes darysim. O aš jam sakau: bet kur tas mes? Čia aš ir tu. Tu pats vienas planuoji, darai, eini, o tada sakai: meees eisim, meees buvom. Atsibodo man tas jo mes, negaliu!
Visgi smalsiausia klausytis jaunimo, todėl man patinka Vienybės aikštė. Būna, kad sėdžiu ten, kol dukra mokosi triukų su riedlente. Gaunu šansą išgirsti ten zujančius su riedučiais, riedlentėmis, dviračiais ar paspirtukais paauglius. Kauniečiams ta vieta gerai pažįstama – kartais sėdint netoliese įsikūrusiose kavinėse, praeinat ar pravažiuot pro aikštę kokia transporto priemone. Ten yra salelė, ganėtinai apskrita, su suoliukais ir gėlynais. Ten tikrai kiekvienąkart ką nors išgirstu. Deja, retai pavyksta gauti vietą sėdėjimui, nes erdvę labai mėgsta riedlentininkai. Kad ir kaip smalsu nugirsti juos, nesiraunu būti tarp jų, jeigu nėra vietos.
Sykį dukra man šaukia, stovėdama šalia tos vietos:
– Gal tu galėtum čia pabūt? Parodysiu, ką išmokau.
Demonstratyviai linksiu galva. Na, ar negaliu?
– Aišku! – garsiai atsiliepiu, kad ir jaunimas girdėtų.
Aš čia ne šiaip pas juos į ratą ateisiu, manęs dukra prašė. Sėdu ant vieno iš laisvų suoliukų, sukuosi į važinėjančios dukros pusę ir galima pagalvoti, kad nieko nė negirdžiu. Tiesą pasakius, dėl to „negirdžiu“. Tiesos yra. Nuolatinis jaunimo bruzdesys, vis naujai bandomi triukai, kai riedlentės krenta ir trankosi į grindinį, be to, pravažiuojančio transporto ūžesys, nebyli fontano ir juo besidžiaugiančių vaikų draugystė daro savo, tad girdžiu ne viską. Dažnesniu atveju taip ir lieku su skriejusia manęs link, bet nutrupėjusia sakinio dalimi, kurios pabaigą reikia pačiai sugalvoti. Nieko naujo, tas pats, kaip su knygų pabaigomis, ir su asmeniniu gyvenimu tas pats. Pradžios sakinius diktuoja nugyventi metai, pabaigos dar nėra. Spėliok.
Nugirsti pokalbiai. Čia, aptartoje vietoje, savo suoliukus neoficialiai turi daugiau nei dešimt artimai bendraujančių paauglių. Merginos su per dideliais marškinėliais, šortais, džinsais, skylėtom pėdkelnėm. Auskarai, kelių spalvų plaukai… Žiūrint iš šalies, draugaudamos su bendraamžiais jos jaučiasi labai laisvai: keikiasi, juokauja, drąsiai aiškinasi, kas ne taip, ir t. t. Vaikinai ištįsę, žemesnis balso tembras leidžia spėlioti apie hormonų pokyčius, tad, galima spėti, kad dvyliktai klasei per jauni. Gal 14–17 metų. Nėra lengva suprasti. Vis sunkiau atrasti amžiaus tarp paauglystės ir jaunystės ribą, tad geriau sau priminti, kad dabar gyvenu #kiek-noriu-tiek-metų pasauly.
Kaip ir sakiau, klausytis man šios kompanijos tikrai įdomu. Temos greit keičiasi. Jie nevengia ir aktualijų. Pamenu, buvo aptariama kiekvieno pozicija dėl neseniai pastebėtos ir slepiamos pažįstamo vaikino orientacijos. Diskusijoje išgirdau, kad tiek vaikinams, tiek merginoms ta orientacija nesvarbi. Tačiau tokiai pozicijai svarbi sąlyga – jeigu jis fainas (kiekvieno tas žodis gali būti vis kitaip suprantamas, tad belieka tenkintis ta išvada ir tiek).
Šyptelėjau, besiklausydama dviejų, vienas į kitą išoriškai tiek bruožais, tiek pasirinktu aprangos stiliumi panašių draugų pokalbį stebint jų link ateinančias merginas:
– Kaip tos nachui mergos išsidažę… Sako, pasipuošę, blet.
Pasižiūriu ir aš į tą pusę, kur jie stovi. Eina dvi merginos, rankose nešasi riedlentes. Vienos akys taip ryškiai padažytos juodu pieštuku, kad iš tolo atrodo kaip Zoro kaukė. Draugai jų neklausė apie veido dažus. Traukė elektronines cigaretes ir vystė pokalbį, kurio pradžios nenugirdau:
– … ir jei susirgtum vėžiu – ką darai? – klausė rūkančio draugas, bet savo nuomonę pirmoji pasakė mergina:
– Nuo stadijos priklauso, kai kurie išsigydo.
– Ai, eičiau viską toliau daryčiau… Jeigu mirsiu, tai mirsiu. Viskas, gyvenimas pasibaigęs.
– Baigsit?!
Tą dieną nugirdau tik detales. Iš merginų išgirdau apie muziką:
– Kokią gerą vakar dainą klausiauuu. Kokią? Sel. Aš tavęs lauksiuuu.
Kodėl prisimenu pokalbių nuotrupas? Galima paklausti. Galima ir neklausti. Nes užsirašau. Susivedu į telefono užrašinę, manau, gal pravers. Praverčia. Iš nugirstų pokalbių susidarau įspūdį apie žmogaus skonį tam tikroje srityje, pvz., kokių grupių klauso, kokius žaidimus žaidžia; išgirstu receptų, vaistų pavadinimų, gydytojų pavardžių, TV laidų, telefono numerių, turimą pinigų kiekį ir pan. Toje pačioje jaunimo kampanijoje vienas skundėsi, kad tėvai išvažiavo atostogų, paliko laisvą plotą, pilną šaldytuvą ir tik po šimtą eurų per savaitę kitoms išlaidoms. Kartu su kitais jis sprendė klausimą, ką ir kada švęs, kada kompanija susirinks pagert. Nors keiksmažodžių girdėjau daugiau nei kito teksto, kalba buvo pasisukusi ir religinėmis temomis: minėtas Šv. Petras; kas kokią Bibliją skaitė, kiek jų yra, ir, jei jau mini Petrą, tai ar bent žinai, kažką apie jį daugiau? Kalbėjo ir apie karą:
– Sakė, kas šimtą metų vyksta.
– Nu tai vėl turėtų būt…
– Lievai.
Kol vieni važinėjasi, kiti tęsia pokalbius. Daug keiksmažodžių ir dažna anglų kalba jiems, kaip suprantu, įprasta. Netyčia apsipylęs draugo duotu vandeniu, vienas pažvengė: „Aš apsikaminau, žiūrėk.“ – „Eik tu.“ – „Blet, žiūrėk“, – ir pats atsistoja nuo suoliuko. Pririedėjusioms merginoms rodo savo šlapius šortus ir visiems juokinga. Draugas nufotkino: „Gerų fotkių dabar turėsi.“
Kartą vienas iš draugams guodėsi:
– Močiutė parašė, kad vienuoliktą aifoną vis tiek karoče su sąlygom tik… Kur tas fakin penkioliktas nachui…
– Turėsi dabar rusišką virusą kaip nieko…
– O blet…
– Man dabar reik padaryt laser flip‘ą ir tada būsiu kietas.
– Stengsies, stengsies ir padarysi.
– Jojo. Vis-ką!
Ant to suoliuko mačiau ir dviejų amžiaus grupių vaikų pokalbį. Viena grupė kalbančių buvo ta, apie kuria pasakojau, kita – du 6 ir 7 metų berniukai. Vienas jų važinėjo aplink paauglių salelę paspirtuku, didesnis turėjo dviratį. Pastarasis domėjosi vyresniaisiais: suko dviračiu aplink, šalia jų, sustojo prie numestų riedlenčių ir spoksojo, kol vienas iš vyresniųjų nesušuko, kad dingtų. Situaciją matęs berniukas atėjo ir, tempdamas draugo dviratį, vos švepluodamas, labai lėtai ir pusiau nusisukęs nuo grupelės, tačiau vis žvilgčiodamas draugą, ragino:
– Einam iš čia. Nematai? Čia pa-aug-liai! Jie vyresni. Čia ne mums, ne-ga-li-ma!
Kartkartėmis pataikydama prisėsti ant nežymėtai žymėtų grupelės suoliukų jaučiuosi kaip tas septynmetis – čia jų teritorija. Todėl suprantu, kad, norint išgirsti ką nors įdomaus, reikia ne tik tinkamos vietos tinkamu laiku, bet ir tinkamo suoliuko. Ir žmonių. Labiausiai žmonių.
Vaizdas: Vaporwave Kaunas
