Ieškau saugaus atstumo. Kad prisiminimai per giliai nerėžtų dabarties. Kad jie būtų pakankamai arti, jog būtų matomi, bet ne per arti, kad matyčiau visas detales. Vos įžiūrimi, bet juntami. Man reikia atstumo, kuriuo gyvenčiau bandydama užpildyti tarpus.
Atsimenu mirgančius pikselius pirmuose kompiuteriniuose žaidimuose, kuriuos tėvams išvykus iš namų paslapčia žaisdavau. Du kovotojai su ypatingomis galiomis ir senkantis gyvybės stulpelis. Grįžta tėvai, kompiuteris greit išjungiamas – žaidimas įsirašo.
Tėvai kraustydavosi. Daug miestų, kelios kalbos, skirtingi tėčiai, pamesti fotoaparatai. Nuotraukų neliko. Įrašų nėra.
Lieka atmintis. Net nebežinau, ar lietų einantį kiaurai sienas mano kambary tikrai jaučiau, ar sugalvojau, nes mano atminties šarvai paprasčiausiai dyla ir dabartis bijo likti nuoga.
Atstumo, kurio taip siekiu, norėdama apsisaugoti, ir atstumo, kurio negaliu pakelti, nes dabartis per daug stokojanti vietos ir namų, keistai užrašo mano mintis.
Pirštais slystu per telefono paviršių.
Reklama.
Nemokami pirmi psichoterapijos kursai „Pradėk gyventi dabar“.
Per savaitę numečiau tris kilogramus.
Do it yourself Franz Klein paintings.
„Surask savo namus čia.“
Podkastai ir 5 Rytų taisyklės, padėsiančios atrasti akimirkos džiaugsmą.
Bandau rašyti vėl. Kompiuteryje dar kartą bandau pažvelgti į parsisiųstus vaizdus. Nostalgiški ir tolimi. Juos radau svetainėje www.openmemorybox.de – anonimiška vaizdų kaupykla, pilna vaizdo įrašų nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų. Netyčiom užklydus ten, pradėjau vis dažniau ir dažniau ten lankytis, kai galvoje pristigdavo minčių ar aplankydavo niekada nevėluojantis nerimas. Pasiskolindavau motyvus net nesusimąstydama, kuo ir kodėl jie mane traukia.
Su vaizdais galiu kalbėtis tarsi su savais, nekliudomai naršyti po kitų asmenines patirtis, rinkti jų įspūdžius, nuotaikas. Ilgainiui vaizdas įsirašo į mano atmintį ir tampa tarsi pasisavintas. Sąmoningai renku prisiminimus. Kiekvienas jų savy turi užkoduotą raišką, toną ir jausmus, neatskiriamus nuo ilgesio, nostalgijos ir prisirišimo. Sustabdytas kadras neryškus, blunkantis, trūkčiojantis, akivaizdžiai besipriešinantis būti įvardintas ir suprastas dabarties kontekste, kada viskas prieš mus aišku ir tikra.
Stebėdama blunkančius žmonių veidus, interjerus, mintyse įgarsindama jų pokalbius prie šeimyninio stalo ar muzikos ritmą, pagal kurį šoka 1940-ųjų mergina, visomis juslėmis bandau atgaivinti to meto atmosferą, perrašyti į šią akimirką ir užfiksuoti drobėje. „Manasis įsivaizdavimo veiksmas, kitaip nei įsivaizduojami patyrimai, man yra reali esamybė.“ Tuo pat metu tai ir bandymas suprasti save. Būtent bendraudami su pasauliu mes neabejotinai bendraujame su savimi. „Tas trykštantis laikas nėra paprastas faktas, kurį pasyviai patiriu – jame galiu rasti prieglobstį nuo jo paties. Jis mane atplėšia nuo to, kuo rengiausi būti, bet sykiu suteikia galimybę užčiuopti save per atstumą ir realizuoti savo Aš“, – rašo Marleau Ponty.
Svetainės „BOX 046-15“ dėžutėje šoka dvi moterys. Man kyla klausimas, ką jos mini, kokia muzika groja, kodėl jos vienos? Neretai vaizdo įrašai pagreitinti, be spalvų, žmonės atrodo lyg šokančios marionetės, čia iškylančios prieš akis, čia pranykstančios plaukiančių įrašų sraute. Ir kodėl būtent tai manyje pasilieka?
Galbūt vaizdai savyje turi atpažįstamumo, talpina tą patogumą, kurio taip siekiama susiduriant su nežinoma ir nuolat besikeičiančia ateitimi. Vaizdų dėžutės pavadintos bendrais skyriais, kaip peizažas, gimtadienis, vestuvės, karo eisena, žaidimai ir t. t., kas suteikia jiems anonimiškumo ir dokumentalumo. Tačiau tai nėra vien dokumentai, juose jaučiamas intymumas, kartais ir nepatogumas, kuris verčia į kiekvieną vaizdą žiūrėti atsargiai ir jautriai.
Žinau, kad dauguma žmonių visam laikui pasiliko tuose įrašuose, jų nebėra, liko tik jų akimirkos, prieinamos visiems visur ir bet kada. Norisi kalbėti ir patirti tą laikiškumą kartu su jais per kūrybą. Tačiau mechaniškai to nepadarysi, nes kiekvienas vaizdas paliečia asmeniškai. „Laikas – tai galimybė būti, suteikta viskam, kas bus, idant daugiau nebebūtų. Jis yra ne kas kita, kaip visuotinis bėgimas iš savęs“[i]. Patirdama laikiškumą jaučių atsirandantį įtrūkį. Tai asmeninės patirties, asmeninio laiko įtrūkis, kuris savaime atsigabena trūkumą, o jis sukelia ilgesį. Jis verčia permąstyti ir surasti naują sąlytį su sava praeitimi. Tegaliu pastebėti, kad dažnai net nelieka ko permąstyti, nes suprantu, jog tam tikrų prisiminimų net neturiu – jų nepatyriau. Todėl šiuo atveju man belieka permąstyti ne tai ką patyriau, bet tai, ko niekad neturėjau – namų.
Vaizdai savyje irgi kažko stokojantys. Raiškos (kadangi buvo filmuoti namų kamera), aiškumo, garso, kvapo, skonio. Tapyba leidžia tą stoką paversti privalumu, nes per jos filtrą praeinantis vaizdas įgauna kitas reikšmes. Tapyboje vaizdo stoka leidžia interpretuoti, neišsakyti, paslėpti ar paryškinti medžiagas, kurti vaizdines metaforas. Tapomi vaizdai tampa ne vien egzistuojantys, jie tampa gyvenami.
Dažnai prisimenu Jacques’o Derrida išskirtą frazę iš Williamo Shakespeare’o dramos „Hamletas“: the time is out of joint, kuri galėtų būti verčiama kaip „išnarintas laikas“. Tai savotiškai patiriamas dabarties laikas, kuomet laiko kaip tokio išvis nėra. Arba, kitaip tariant, jis gali būti suvoktas tik nuolat atsigręžiant į praeitį.
Kyla pavojus praeitį romantizuoti ir apvilkti rausva nostalgijos kloste, neatsispirti nuo jos, o įklimpti joje. Tačiau neretai aš sąmoningai tai ir pasirenku. „Nostalgija yra praradimo sentimentas, bet taip pat tai lyg savotiškas romanas su sava fantazija.“[ii] Kaip teigia Svetlana Boym, ji yra ne vietos, bet kito laiko – mūsų vaikystės, lėtesnio sapnų ritmo – ilgesys. Tai galėtų būti geresni laikai arba tarsi laikas ne laike.
Daugybei be vietos atsiradusių žmonių kūrybiškas nostalgijos permąstymas nebuvo vien kūrybos įrankis, bet labiau išlikimo strategija, būdas suvokti neįmanomybę grįžti namo. Kaip teigia autorė, ji randasi kaip gynybos mechanizmas išderinto gyvenimo ritme. Pavojus slypi galingų ideologijų pažade sugrąžinti mums idealius namus, kuris mus stumia tolyn nuo kritinio mąstymo emocinio prisirišimo link.
Galbūt šiuolaikiniam žmogui reikia tokios priebėgos? Juk mes visi skubame, dabartis kelia nerimą, kad teks pasilikti su savimi. Todėl kuriamos įvairios programėlės, laidos, straipsniai, galbūt ir tokios svetainės, kuriose, kaip ir daugelis, randu atpažįstamai artimą, bet alternatyvią tikrovės versiją. Tai nukreipia dabarties vaizdų ir minčių srautą į rožinius, reklaminius ar nostalgiškai suvartojamus atvaizdus. Taip pildome savas dėžutes. Jaučiuosi statanti savus namus iš svetimų kaladėlių. Žaidžiu „namus“, tik šį kartą įrašau nepaslapčiom ir ne kompiuteryje, o drobėje.
Autorės tapybos darbai.
[i] Paul Claudel „Art poetique“ (1907).
[ii] Svetlana Boym „Nostalgia“ (2001).
