Ana Karenina ir sportbačiai

Jau kuris laikas nebevaržo joks korsetas. Pagaliau galiu laisvai įkvėpti oro ir šiandien mano plaučiai pilni pavasarėjančio vakaro. Rodos, viskas tik gerėja.

Atsainiai nuo pavargusių kojų nusisispiriu spaudžiančius aukštakulnius, kurie mane visada įpareigodavo stipriai sumažinti žingsnių amplitudę. Jais avint, žingsniai būdavo nedideli ir lėti. Dažniausiai, dar net neprasidėjus vakarui, jie mano kojas apsunkindavo ir prasidėdavo pleistrų paieška po nepatogią mažytę Jacquemus rankinę, į kurią vos ne vos tilpdavo dar akių lęšių dėžutė, vienas atsarginis tamponas ir kontraceptinių piliulių lapelis.

Atsigulusi į lovą vis jausdavau, kaip dilgčioja kojas ir kraujas pagaliau vėl subėga į pirštus. Taip gulėdavau ir tyliai nekęsdavau aukštakulnių.

Ko nepadarysi dėl savo įvaizdžio. Nesvarbu, kad tu nesi tu ir kasdien kvestionuoji mados pasaulį. Tarytum net pyksti ant jo, kad tave suvaržė ir įspraudė į savo negailestingus rėmus.

Ar mada mane tikrai apribojo? Ar aš pati tokia ribota, jog negaliu pakilti virš man primesto šūdo ir suprasti madą kitaip, negu savigarbą supranta mergaitės, vyrų ieškančios naktiniuose klubuose ar baruose?

* * *

Palikau savo snobą vyrą. Daugiau jokių intelektualiai bukinančių aukštuomenės vakarėlių. Aukštuomenės grietinėlė, bet laktozės netoleruoju.

Pavargau nuo tuščių pašnekesių juose, kvailų šypsenų ir bulvarinės spaudos, kuri išnarstydavo mane po kaulelį.

Suprantu, kad žurnalistai kurį laiką dar skambins man, prašys, ne – greičiau reikalaus duoti interviu ir komentuoti skyrybas su savo žinomu vyru. Bet galiausiai ir jiems aš atsibosiu, kaip ir jie nusibodo man.

Dabar galiu rengtis ką noriu.

Arba man taip tik atrodo.

Mano apatiniai iš Triumph, rankinės iš Michael Kors, o dauguma rūbų su Dolce & Gabbana ir Chanel etiketėmis. Skamba kaip iš tiesų glamūriška drabužinė, juk taip?

Tačiau po šiomis skambiomis etiketėmis slypi visai kitokia realybė.

Tuos prabangius apatinius, ko gero, man pasiuvo alkstantis vaikas iš Bangladešo, neuždirbantis nei 4 centų už valandą. O aš juos vilkėsiu, kai meilužis nuo mano nuogo kūno laižys grietinėlę be laktozės.

Mano džinsų indigo spalva nuspalvins upę ir jos pakrantes. Kažkas toliau alks dėl sunykusio derliaus, kažkas susirgs, nes plaučiai nusidažė kaip dangaus mėlynė, kažkas išpūs paskutinį kvapą, nebekamuodamas savo artimųjų. O aš turėsiu tobulos indigo spalvos džinsus, su kuriais mano ir taip nedidelė šikna atrodys dar lieknesnė! Ta proga, grietinėlę be laktozės laižysiu ir aš.

Kažkieno dukra žus betonų prispausta griūvančioje gamykloje. Kai išgirs braškančias statinio konstrukcijas, ji negalės išbėgti į lauką, nes duris užrakins pamainos vadovas. Negalės išeit, nes turės pasiūti dar bent šimtą baltų marškinėlių su spalvingu užrašu „Girl Power“, kuriuos iš Zara‘os griebte išgraibstys feministėmis apsimetančios bedarbės miesto pindos.

Atsiprašau, divos.

Dėl mados numirsi, kaip sakant.

* * *

Nusiavusi aukštakulnius, įšokau į sportbačius.

Man patogiau bėgti su sportbačiais.

Bet.

Nuo ko aš bėgu?

Nuo besaikio mados vartojimo, skubėjimo paskui naujausius trendus, kuriais greitosios mados prekių ženklai prikemša savo parduotuves bent kartą per savaitę.

O gal bėgu nuo perdėtos laisvės, nežinojimo kiek ji kainuoja, nežinodama kiek jos prarasiu.

Dar bėgu nuo savęs, nuo tikrumo ir visiško fake.

Bėgu, nes turiu tikslą – žinau ko noriu, bet nežinau, ar man to reikia.

Kartais atrodo, kad tau reikia, bet iš tiesų tai niekada nieko nereikia.

Gal ir bėgti nereikia. Užtektų tik patogiai žengti tvirtus žingsnius. Ryžtingai, nesvirduliuojant ir nekimbant atsitiktiniam vyrui į parankę, kai apmiršta kojos nuo gerokai per aukštų kulniukų.

Dabar pastebėjau, kad ant mano baltų sportbačių horizontaliai ties padu siuvinėta juoda juosta. Ant jos dekoratyviai įspausta brendo logotipo monograma. Gali įžvelgti visai nesubtilią V raidę, kuriai iš paskos nusidriekęs likęs žodis – prekės ženklo pavadinimas.

Tai nėra eiliniai sportbačiai.

Jie šiek tiek brangesni negu rinkoje dabar esantys Adidas ar Reebok sportiniai bateliai.

Ar mokėjau už brendą?

Žinoma.

Tikrai nereikia, bet noriu. NORIU. Trokštu. Nutrokšiu, jei neturėsiu.

Visur V monograma.

Ant sportbačių, rankinių, saulės akinių ir kojinių. Net ant apatinių ir sportinio krepšio, kurį išsitraukiu kartą per tris mėnesius. Geriausiu atveju, žinoma.

Visur V monograma.

V V V V V.

Vronskis.

Bėgu nuo jo ar su juo?

Pirkdama madingus daikčiukus niekad nesusimąstydavau, kaip visų fešionistų dievinami prekių ženklai save pozicionuoja ir kokią žalą pasauliui gali padaryti vieni marškinėliai, kurie bus madingi tik šį sezoną. Negalvodavau nei apie taršą, nei apie tikrąją to taip trokštamo daikto vertę. Rūpėdavo tik nepriekaištinga estetika ir maišelis, kuriame man ta estetika yra parduodama.

Nežinau, ar dabar rūpi.

Nežinau, ar kada rūpėjo.

Nežinau, ar išvis kada nors man kas nors rūpės.

O gal tiesiog nusipirksiu dar vienus sportbačius, kurie taip pat madingi tik šį sezoną ir vilsiuosi, jog suspėjau į nesustabdomai greitai dardantį ir dosniai CO2 dūmijantį mados traukinį.

Turėčiau spėti, jei pakankamai greitai bėgsiu su savo naujais Vronskis sportiniais bateliais.

Vronskis.

Širdį užplūsta kažkoks neapčiuopiamas prisiminimas, o nuogą kūną norisi paskandinti V monogramoje. Net nesuku galvos apie mylimo prekės ženklo skaidrumą, nenoriu galvoti, kiek ašarų išlieta, kol kažkoks naujas niekutis atnaujino mano ir taip jau nekuklią drabužinę.

Pirkdama jaučiu glotnų malonumą, kuris sudrebina mano širdies ritmą, burną pripildo nuodėmingų seilių ir akimirkai išplečia akių vyzdžius.

Į krepšelį.

Pirkti.

Pristatymo adresas ir kita jautri informacija.

Pirkti.

Seratonino kiekis iš karto ženkliai šokteli ir pakutena mano nervines ląsteles.

Tikrai daug geriau nei orgazmas.

Tokį ritualą pakartojus kelis kartus per savaitę, eilinė aukštuomenės grietinėlės dama, paprastai atsisako antidepresantų. Užtenka tik gašlaus meilužio glamonių, vyrui atsainiai pabučiavus prieš jam išeinant į darbą.

Victoria’s Secret apatiniai perkami tikrai ne prieš savo vyrą strikinėti, kai šis viso labo nori pailsėti ant sofos, nes dieną ofise galvojo, kaip nurengs mergaitę iš kito skyriaus.

Pastaroji po pigiu megztuku drįsta vilkėti Calvin Klein apatinius.

* * *

Bėgdama bandau suspėti į galingą mados traukinį, bet mane apakina nepailstanti jo šviesa. Suprantu, kad efemeriškumo pati apsipirkinėdama nesustabdysiu.

Net negalėčiau viltis, kad bent kiek sumažinčiau to traukinio greitį, kuris kiekvieną kartą nuvažiuodamas palieka įkaitusius bėgius. Jie net neturi kada atvėsti, nes tuoj pat pravažiuoja kitas.

Ir taip vienas po kito.

Naujas traukinys, naujas sezonas, naujas trendas. Naujos šiukšlės, jam pravažiavus. Naujos katastrofos.

Bet visą laiką tas pats pirkėjas su tuo pačiu savanaudišku troškimu savo seratonino kiekį pakelti iki džinsų indigo spalvos dangaus. Visą laiką ta pati viską teršianti ir žmones nuodijanti estetika. Visą laiką tie patys per metus iš mados pramonės uždirbami trys trilijonai dolerių.

Galiausiai atbėgau, sulaikiau kvėpavimą, lyg tuoj nerčiau į ledinį vandenį.

Lengvabūdiškai šoku priešais traukinį.

Vronskis.

Nuotrauka: Kauno kolegijos Fotografijos katedra