Gavusi jos žinutę nustembu.
Aš ir ji, mes gyvename skirtinguose pasauliuose, nors iš tiesų net viename mieste. Ji iš to pasaulio, kuriame moterys viena kitą atskiria net iš drabužių. Aš nenešiuoju pačios ryškiausios Merlot vynuogės spalvos batų, prie kurių derinčiau garstyčių spalvos pėdkelnes ir tamsiausio miško žalumos velveto sijoną, mano kepurė nesuvyta iš milo, o pirštinės ne pačios numegztos – tai jau tikrai. Aš nedalyvauju renginiuose, kuriuose prisigalvojama, kaip panaudotą maišiuką ar kokį popierių prikelti naujam gyvenimui, o visą tą procesą pavadinti recycling. Mane tos, žiūrinčios iš spalvingojo pasaulio, iš mano akinių rėmelių ir visuomet griežtai sukirptų paltų apibūdintų turbūt kaip advokatę ar kokią įmonės vadovę. Nors mano amžinai nesutvarkyti plaukai išduoda, kad esu, kaip ir visos jos, iš kuriančiųjų giminės, bet tai slepiu po savo paltais ir juodais akinių rėmeliais. Jųjų plaukai dar mažiau sutvarkyti nei manieji, todėl jos tų kūrybinių signalų neatpažįsta.
Jos, vokietės moterys, dirbančios kokį nors socialinį darbą. Kaip mano lietuvė draugė sako, kai aš kokius spalvotus batus parduotuvėje rankose pavartau: nė nesvajok tokių pirkti, nes atrodysi kaip tos, socialinės. Ir ji teisi. Baisoka šiaip priklausyti kokiam nors luomui, kuris – tik pagal drabužį.
Tokia va moteris man rašo lapkričio pradžioje žinutę ir klausia, ar aš nenorėsianti drauge su kitomis dvidešimt keturiomis moterimis sukurti advento kalendoriaus. Aha, galvoju, kas ir kaip čia, klausiu, ji man kantriai žinutėmis paaiškina.
Kiekviena iš mūsų turės padaryti dvidešimt keturis vokus. Visai nesvarbu, kas bus tuose vokuose: atvirukai, lapeliai ar šiaip popierinės dovanėlės. Tai gali būti išrašai iš Biblijos, kažkokios per metus renkamos citatos, tiesiog palinkėjimai advento proga ir pan. Žinau, kaip neturiu laiko, o dar geriau žinau, kad man reikia vengti įsitempti, nes kažką reikia padaryti iki tam tikros datos, kas vokiečiuose vadinasi „Termin anhalten“, bet vis tiek sutinku. Prieš tai pasiklaususi, o kada tuos dvidešimt keturis vokus reikia priduoti.
Ir mano nuotykis prasideda.
Kokią savaitę vaikštinėju nelabai suvokdama, ką norėčiau parašyti. Citatų nerenku, o jei kokią sau ir nusifotografuoju, jos dažniausiai per daug specifinės, kad būtų galimos dalintis su nepažįstamomis moterimis, o dar dažniau – ne vokiškos. Suprantu, kad mano didžiausias rūpestis bus surasti, ką parašyti.
Kad būtų lengviau, patyliukais nusprendžiu visoms rašyti vieną ir tą pačią citatą. Bet kaip ją surasti?
Man dar reikia atvirukų, vokų ir kokių nors lipdukų su skaičiais nuo vieno iki dvidešimt keturių. Juos randu lengviausiai.
Vokiečiai labai mėgsta ne tik kalendorius, kurių durelės kiekvieną dieną atsidaro, o už jų slepiasi koks nors siurprizas, gal Lego žaisliukas, bet dažniausiai šokoladas. Vokiečiai dar labai mėgsta ir patys kurti advento kalendorius, kaip jie patys sako, asmeninius, pritaikytus kiekvienam asmeniui atskirai. Todėl ir pasirinkimas lipdukų, vokų, popierinių bei tekstilės maišelių su virvutėmis kiekvienai advento dienai jau nuo spalio mėnesio bet kurioje parduotuvėje tiesiog milžiniškas. Aš ieškau pigiausios išeities ir ją randu. Visokių niekučių parduotuvėje miesto centre pakabinti laukia manęs tie skaičiai už tokią keistai mažą kainą – dvidešimt penkis euro centus. Bet ne visi, kai kurie kainuoja devyniasdešimt penkis centus, nors visai tokie patys.
Kai pavartau rankose, matau tik vieną skirtumą – ant pigiųjų lipdukų etiketės tik čekiškai užrašyta, kad čia lipnūs skaičiai. Tiek čekiškai aš suprantu. Ar tokia žema kaina vien tik dėl to, kad parduoti Vokietijoje čekų kalba nevalia? Taip. Ir manęs tai kažkodėl nenustebina. Šioje šalyje svarbi kiekviena smulkmena, netgi lipdukų etiketė ne savąja kalba.
Už kelių dienų, vartydama senus, man kasmet Kalėdų proga kitų iš toli siunčiamus atvirukus surandu popierinę žvaigždę, taip gražiai iškarpytą – ją gavau praėjusiais metais iš draugės dovanų. Gerai, kad neišmečiau. Žvaigždę nusprendžiu panaudoti kaip trafaretą atvirukui.
Ir taip diena iš dienos man gimsta viena mintis po kitos, kurias sujungiu į vientisą kūrinį, sėdėdama ir paišydama atvirukus. Žvaigždė, pasirodo, labai gražiai spindi, apvedžiota aukso spalvos pieštuku, toje niekučių parduotuvėje rasta virvutė su blizgesiu irgi pritinka šiam kūriniui. Net seną popierinį maišiuką surandu, iš kurio iškerpu snaiges, kaip vaikystėje kirpdavo mano mama. Kasdien dėliojama mozaika man teikia vis daugiau vilties, kad bus gražu.
Bet ne tik. Visą tą laiką, kol kelias savaites kuriu atvirukus, galvoju apie tai, kad gal kada nors sugebėsiu šitaip, žingsnis po žingsnio, parašyti ir ilgesnį kūrinį. Gal sugebėsiu išpešti iš kasdienybės tą pusvalandį, o geriau valandą, kai galėsiu užsidaryti prie kompiuterio ir rašyti rašyti rašyti… Gal šitie iš dangaus nukritę atvirukai man parodys kelią, kaip sukurti kūrinį, seniai gyvenantį širdyje, bet visai negyvenantį ant popieriaus. Gal.
Aš turiu vilties.
Dienai atėjus, kai reikia priduoti atvirukus, aš vis dar neturiu citatos. Ir ją randu visai netyčia.
Hakuna matata: du žodžiai, kurie visas bėdas išsklaido. Tegu rūpesčiai tave aplenkia.
Iš miuziklo apie liūtą karalių ir jo sūnų, girdėtą ir pamirštą seniai seniai. Aš užrašau šitą. Ir net pasistengiu suraityti abidvi pirmąsias raides kaip nors gražiai.
Man atrodo, kad tai tinkamas užrašas nepažįstamai moteriai, kuriai juo noriu pasakyti: viskas, kas vyksta sunkaus tavo gyvenime, tegu praeina lengvai ir neskausmingai, tegu nepalieka randų, tegu nenubloškia tavęs iš tavo gyvenimo kelio, tegu išblėsta lyg ašara, nusiritusi skruostu, tegu palieka praeitis tave ramybėje. Daug daugiau nei hakuna matata sudedu į tą sakinį, tikėdamasi, kad kuri nors iš moterų, ta, kuriai labiausiai šiuo metu reikės, tai pajaus.
Savaitei praėjus po nustatyto laiko važiuoju su keturiais storais vokais, kuriuose dvidešimt keturi mažesni vokai, pas tą moterį į namus. Ji gyvena name prie bažnyčios. Matau, kad balkone lemputėmis jau papuoštos eglučių šakos, matau, kad ji pasiruošusi adventui, laukia mano laiškų. Pašto dėžutės durelės neuždarytos, atidariusi pamatau jame gulinčius ir kažkieno kito, irgi vėluojančios moters, vokus.
Sudėjusi vokus uždarau pašto dėžutę. Nueidama matau, kaip ji grįžusi iš darbo išsitrauks mūsų vokus, juos laikydama kairėje rankoje dešine atrakins laukujes duris, vos įėjusi ir užlipusi į antrą aukštą prie buto durų nuspirs savo batus, įėjusi ir net nenusirengusi pasuks tiesiai prie savo didelio medinio valgomojo stalo, kur jau bus išdėliotos dvidešimt keturios krūvelės su pūpsančiais laiškais. Išdėlios tuomet mūsiškius, tiksliai žinodama sistemą, kad kiekviena iš mūsų, svetimų moterų, gautų visus vokus nuo vieno iki dvidešimt keturių. Paskui, dar kartą patikrinusi, kad nepadarė klaidos, sudės vokus į kalėdinius dovanų maišelius, kurių vieną aš paprašysiu man palikti prie jos butų durų, kad vėlai vakare galėčiau užvažiuoti pasiimti. Kad kiekvieną advento dieną turėčiau išsitraukti vieną voką ir perskaityti tai, kas jame man skirto parašyta.
Ačiū, greitais žingsniai nueidama mintyse padėkoju moteriai, surinkusiai mus visas, svetimas, į krūvą. Ačiū už patirtį, ačiū, kad turėjau progą nepaisant visų išgyvenimų, sunkumų ir išbandymų sukurti grožį.
Nuotr. aut. Matheus Bertelli iš Pexels
