Markizas de Sadas – aristokratas, politikas, rašytojas ir filosofas. Buvo absoliučios laisvės idėjos skelbėjas. Pagrindinė gyvenimo vertybė jam buvo asmenybės siekių tenkinimas (Wikipedia).
Marinos Stepnovos romanas „Sodas“ (Сад, 2020) – išsivaikščiojančių takelių sodas. Ne todėl, kad atrodo nebaigtas: viskas, kas turi būti pasakyta, – pasakyta. O todėl, kad du skaitytojai, įėję į tekstą kartu, gali išeiti iš jo į skirtingus, visiškai skirtingus pasaulius. Kažkas perskaitys apie kunigaikštienę Boriatinskają, kažkas apie Tusią. Kažkas apie meilę Rusijai, kažkas apie neapykantą jai. Ir taip jame viskas, viskas. Juk tai parodija – auklėjimo romano, „asmenybės siekių tenkinimo“, liberalizmo. „Tai apsimetinėjimas. Tai didelė iliuzija <…> absoliučiai šiuolaikinis romanas rūbuose romano istorinio“, – kalba autorė. Tai beveik kaip Dostojevskio „Demonai“ (Бесы, 1871–1872), pridursime mes. „Tai Julesas Favre‘as, raudantis ant Bismarcko krūtinės ir atiduodantis viską, viską…“ – apibendrins pats Dostojevskis.
Pagrindinis knygos herojus – valsčiaus gydytojas Grigorijus Ivanovičius Meizelis, inteligentas ir protinguolis, bailys ir niekšas. Romano istorinis laikas prasideda nuo Meizelio giminės istorijos, veiksmas vystosi jo gyvenimo metu, XIX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, ir su jo mirtimi užsibaigia.
Ivano Rūsčiojo laikais Meizelio protėvis buvo „gyvas iškeptas ant iešmo. Didžioji Rusia. Maskva“. Jo sūnus, išvežtas gero žmogaus į istorinę tėvynę, kada užaugo, vėl kažkodėl grįžo į Rusią. Nuo to laiko Meizeliai gyveno Rusijoje, dirbo gydytojais, nekentė valdžios ir „po dviejų su viršum šimtų metų išliko vokiečiais, nesimaišydami su rusišku pasauliu“. Mūsų Meizelis „labiau už viską vertina asmeninę žmogaus laisvę“, o apie rusus galvoja taip: „…prisigėrus gyvam jaučiui odą nulupti ar susiremti smailinėmis lazdomis – štai šitam jų bendro veikimo ir teužtenka“. Apsišvietusio vokiečio nuomone, rusų gyvenvietėse „vasariniai vaikai miršta iš bado. Beveik visi. Beveik visi!“, kol tėvai laukuose. Tamsi gi liaudis – slavai: kūdikius „paromis laikydavo nešvariuose, ankštuose vystykluose“, taip kad jie pavirsdavo „į pašvinkusios mėsos gabalą“, ir „Meizelis po to valandomis valydavo musių lervas iš išpurtusių opų“.
Pagrindinė Meizelio gyvenimo užduotis (greta valsčiaus gydytojo darbo) – išsaugoti savo gyvenimo paslaptį – kaip choleros maišto Peterburge 1831 m. metu jis sukvailiojo, lyg Scarlett O‘Hara ligoninėje su sužeistaisiais, ir pabėgo iš ligoninės:
Ne! Ne! Ne! Nenoriu mirti! Nenoriunenoriunenoriunenoriunenoriunenoriu! Durys. Laipteliai. Laipteliailaipteliailaipteliai.
Dėl šio pabėgimo buvo užmuštas jo šefas, D. D. Blankas (V. I. Lenino senelio brolis). Kada jau senas Meizelis girdi, kad kunigaikštytės Boriatinskajos jaunikis, žigolas ir avantiūristas Viktoras Radovičius, leisdavo vasaras Blankų dvare, jis, persigandęs, bėga į policijos nuovadą, rausiasi „paieškos albumuose“, kad surastų kompromatą apie Radovičių ir įskųstų. Preventyviai užbaninti, kaip pasakytų dabartiniai liberalai.
Akimis štai tokio herojaus mes ir matome, kas vyksta romane. Dar daugiau – jo galvojimo būdas ir ketinimai nulemia visų kitų veikėjų poelgius. Kunigaikštienė Boriatinskaja (irgi vokietė) pačioje romano pradžioje pradeda lauktis, duktė jos pačioje pabaigoje skubiai Radovičių su savimi apvesdina ir įsako iškirsti sodą. Tai viskas, ką jos padaro pačios, viskam kitam vadovauja daktaras. Dėl Meizelio iš namų išeina kunigaikštis Boriatinskis, Meizelis nustumia kunigaikštienę nuo naujagimės Tusios ir paverčia mergaitę savo gyvenimo prasme, leisdamas jai viską, viską: mes juk atsimename, kad Meizelis labiau už viską vertino asmeninę žmogaus laisvę.
Tik štai kur šitos laisvės ribos? Ir atsakomybė? „Jis nesugalvojo padaryti savo draugu tokį mažą padarėlį, kai jis vos paaugo. Kažkaip natūraliai susiklostė, kad tarp jų neatsirado nė menkiausio atstumo. Jis ne kartą žadino savo dešimties-vienuolikos metų draugą naktį, vien tik tam, kad ašarodamas išlietų jam savo įžeistus jausmus arba atvertų jam kokią nors šeimos paslaptį, nepastebėdamas, kad tai visai jau neleistina“ (Dostojevskis). Tusia išauga tokia pati kaip Stavroginas „Demonuose“: savanaudė, įžūli… ir labai vieniša. Sužalota vaiko psichika ras paguodą žirguose ir keiksmuose. Ak, jau šita liberali-inteligentiška aistra keiksmams! Тaip Meizelio protėvis – rusiškai kalbėjo prastai, o keiksmus labai mėgo: „Tripislus bybis (трие*учий х*й), – pakartojo Grigorijus Ivanovičius Meizelis. Ir tai buvo paskutiniai jo gyvenime žodžiai – pasakyti lengvai, laisvai, nekliūvant…“
Praėjus dviem šimtams septyniolikai metų jo visiškas bendravardis, mūsų herojus, suluošins rusų moterėlę (ta daugiau niekada negalės kalbėti) – už tai, kad pagailėjo mažosios Tusios, pavadino ją „vargšiuke nelaimėle“. Apsišvietęs vokietis, labiau už viską, kaip prisimename, vertinantis asmeninę laisvę, „krestelėjo už gerklės – ir suspaudė, džiaugdamasis, kaip silpsta po pirštais trūkti pasirengusios kremzlės – standžios, briaunuotos, elastingos. Gyvos. Moterėlė, kurią jis tikriausiai buvo gydęs, o jei ne ją, tai jau tikrai – jos atžalą, sušvokštė išgąstingai, pradėjo rausti basomis, didelėmis pėdomis žemę, išsiverždama, bet Meizelis vis spaudė ir spaudė, besikratydamas iš neapykantos ir laimės <…> Suminkštėjusi, užkimusi iš išgąsčio moterėlė susmuko, lyg pakirsta pjautuvu, sumojavo dulkėse nepaklusniomis rankoms <…> Jis pasilenkė prie moterėlės, jau visai ramios, visai. Savyje. Ištarė aiškiai, lėtai, kantriai – lyg skyrė gydymą. – Kitą kartą pasakysi apie kunigaikštytę Boriatinskają nors vieną blogą žodį – užmušiu. Ir tave. Ir visus. Iki paskutinio kūdikio. Ant kaimo jūsų cholerą užleisiu. Marą buboninį. Jūs ir negalavimų tokių nežinote, nuo kurių išdvėsite. Taip visiems ir perduok. Supratai?“ Štai tau, bobule, ir „atjauta rusų liaudžiai, kenčiančiai ir vargstančiai“.
„Vokiečiai – dviejų šimtų metų amžiaus mokytojai mūsų. Rusija yra per didelis nesusipratimas, kad mums vieniems galima būtų jį išspręsti, be vokiečių“ (Dostojevskis).
Recenzentai rašė, kad romanas yra apie Tusią, kunigaikštytę Boriatinskają. Ne, Tusia viso labo objektas, teisingiau, Meizelio projektas. Skaityti ji išmoksta iš medicininių knygų, iki penkerių metų tyli, nes Meizelis tyli (tokia pati situacija Guzelės Jachinos romane „Vaikai mano“, Дети мои, 2019). Žirgus myli, nes Meizelis sugalvojo nešioti ją į arklidę. Žiauria ir įžūlia užauga ji dėl jo auklėjimo: tai viskas galima, tai staiga negalima.
Tusios motina, kunigaikštienė Boriatinskaja, pirmo plano veikėja yra tik nominaliai. Apart pirmos scenos – vaisių suvalgymo sode ir sueities su vyru – visa kita jos gyvenime vyksta it savaime.
Ši pirma scena yra itin juokinga kaip, beje, ir visų charakterių ir poelgių aprašymai romane. Autorei nereikalingi gyvi, tikri žmonės. „Sodas“ – idėjų romanas. Teisingiau, tai yra žaidimas su viena, liberalia, idėja, per kurios prizmę parodyta visa Rusia.
Kunigaikštienė Boriatinskaja – miesčionėlės Emmos Bovary parodija. Labiausiai jai patinka aprėdai ir interjerai, net tarnaites parenka taip, kad derėtų su interjeru. Tai paviršutiniškas ir šaltas sutvėrimas (vyresniųjų vaikų nemyli – ir jie jos taip pat). Domina ją gyvenime išorė, smulkmė, bet, atliepiant mados tendencijas, ji mano, kad tai – didinga. Kaip Emma skaitė meilės romanus ir galvojo, kad jai reikia aistros, taip Nadežda Aleksandrovna skaito rusiškas knygas ir galvoja, kad jai gaila rusų liaudies: „Jauno vynuogyno garbana žaviai rimavosi su garbana ant pavėsinės stulpelio, taip pat visiškai žavios, bet per ilgai nedažytos, kad to negalima būtų nepastebėti. Liaudis šviežiai nupirktoje Anoje (taip Boriatinskiai vadina dvarą, kuriame užsimegs ir sodas, ir „Sodas“ – A. Ž.) stulbino savo tamsumu ir tingumu. Tingumu ir tamsumu. Kaip visur. Mokyklą reikėtų čia atidaryti“, – pasakė Nadežda Aleksandrovna“.
Išėjus pasivaikščioti po sodą, kuriame sunoko tuo pat metu obuoliai, slyvos ir vyšnios, Nadežda Aleksandrovna staiga pagauna įkvėpimą kaip jauna kumelaitė ir pradeda ryti ir vieną, ir kitą, ir trečią: „… skubėdama, godžiai, taip dar ir paskubomis rydama mažus kietus kauliukus“. Staiga šitame rojaus sode ji suvokia, kad „dvidešimt penkerius metus pragyveno su vyru tiesiog vienas greta kito“. O dabar nori iš tikrųjų: „… vienam bėgti, kitam vytis, spygčioti, kautis, kandžiotis, užsispirti, nusileisti, galų gale, bet tik po ilgo, karšto bėgsmo, tik po kovos“. Suviliojusi vyrą slyva: „Štai, imk, mielas. Paragauk“, – kunigaikštienė pasiekia savo. Ir po kurio laiko sužino, kad laukiasi. Labai dėl to nusimena ir išveja vyrą iš Sodo (skaityk: Edeno sodo). Visam laikui. Dvidešimt penkerius metus buvo mielas, du vaikus sugyveno ir išauklėjo, o čia – apšleikštėjo.
Ką gi vyras? Kenčia. Mūšiuose dalyvavęs generolas pasirodė besąs isterikė: „Boriatinskis apsiverkė dar kartą. Plačiu mostu, visa rankove, nusivalė iš karto seiles ir ašaras“, „atmetė galvą – pamiršęs apie šlapią nuo ašarų veidą su išsikėtojusia, beveik bobišku, patinusia burna“, „krito ant kelių ir pradėjo šliaužti, kol nosimi neatsirėmė į žmonos ranką – šunytiškai“, „suprato, kad dabar parkris, tiesiog atsiguls ant verandos, užsitrauks ant galvos chalatą ir inkš“, „nesurėkė net – suspiegė, nepakenčiamai, kaip zuikis, sužeistas, žūstantis, jau suprantantis, kad viskas baigta, viskas, visiškai viskas“.
Įsivaizduojate, kaip vyrams armijoje sudėtinga su tokiu štai komandavimu. Juk Boriatinskis nei daug, nei mažai – generolas-feldmaršalas.
Pasakysiu sąžiningai: pirmojo romano dalies psichologinis planas nusileidžia net „Penkiasdešimčiai pilkų atspalvių“.
Su istoriniu patikimumu irgi bėda. XIX a. pabaigos Rusija parodyta kaip „pasaulis, kuriame moterys neturėjo kito rūpesčio kaip mokėjimas elgtis visuomenėje ir būti apsirengus pagal veido spalvą“. Kunigaikštienė Boriatinskaja baisiai išgyvena, kad pagimdys kūdikį, būdama keturiasdešimt ketverių: „… tai buvo laikoma nepadoriu, trukdė vykdyti savo pareigą – visuomenės moters pareigą“. Tai yra, būti apsirengus pagal veido spalvą, taip, mes prisimename.
Avdotja Panajeva pagimdė keturiasdešimt šešerių. Sofja Tolstaja – tryliktą vaiką – keturiasdešimt ketverių. Tais metais, aprašytais romane, Nadežda Suslova tampa pirmąja moterimi-chirurge, o Sofja Kovalevskaja apgina filosofijos disertaciją. Bet Boriatinskajai tai nerūpi. Jai trauma!
„Purvas ir negražumas kėlė Nadeždai Aleksandrovnai siaubą. Dabar, keturiasdešimt ketverių, purvu – geltonu, bjauriu, lipniu – tapo ji pati <…> Gėda ir bjaurastis. Gėda ir bjaurastis. Gėda ir bjaurastis“. Aprašymas kūdikio irgi visai mizantropiškas: „raukšlėtas ir kraupus, kaip visi naujagimiai“.
Prie viso to deklaruojama „meilė liaudžiai“ ir „moralinės gerų ir sąžiningų žmonių pastangos“.
Liaudis juk buka kaip kieminė merga: „…lupimas, kaip, beje, ir švelnumas, negalėjo jai padaryti jokio įspūdžio. Jai bendrai buvo tas pats – pačia baisiausia, pačia rusiškiausia šio negudraus išsireiškimo prasme“. Visgi Boriatinskių virėjai vienu momentu pasidarė ne tas pats – „nuėjo miegoti užsiverkusi“, nes šeimininkai pamiršo duoti nurodymus dėl vakarienės. Paradoksas!
„Negana to, kad jūs nepastebėtoje liaudies – jūs su bjauria panieka į ją reagavote“ (Dostojevskis).
Bendrai, viskas kaip pas Meizelį: etinės pastangos ir meilė liaudžiai sau, tikros mergiotės ir virėjos – sau.
Rusai, Meizelio nuomone, išvis niekam netinkami. Pasamdė nėščiai kunigaikštienei rusą daktarą, tai jis penkis mėnesius dvare pragyveno, o kad reples Peterburge pamiršo, atsiminė tik antrą gimdymo parą, kada kunigaikštienė susiruošė pasimirti. Ir bendrai kvailelis iš pasakos – užmokėjo jam „pasakišką honorarą“, o jis jo didžiąją dalį išleido kelionei į Peterburgą. Ir tai iki ten nenuvažiavo – peršlapo „tirštame juodame skystime, visai jau rusiškame – negailestingame, kibiame, lediniame“ ir numirė, ištižėlis!
Tai – Meizelio akimis. O štai nuo autorės: rusų daktaras išgelbėjo Boriatinskają, nes žinojo ir panaudojo (prisiimdamas baimę ir riziką) naujausius mokslinius pasiekimus – gimdymą, naudojant eterio narkozę. Parodė ir protą, ir charakterį. Siuvėja Arbuzicha romane talentinga kaip Leskovo Levša. Savamokslis architektas – genijus. Ir štai autorės mintis tiesiogiai: „Nadežda Aleksandrovna suprato, kad dabar prisigalvos iki ko nors iš tikrųjų maištingo – ta prasme, kad rusų liaudžiai, tai kenčiančiai ir vargstančiai, visai nereikia kokios nors ypatingos, papildomos meilės ir jau tuo labiau josios“
Bet tęsiame žaidimą, tęsiame parodiją.
Kunigaikštienės dukra, kada gimė, vos nežuvo iš bado. Pamenate Meizelio teoriją, kad rusų kūdikiai beveik visi, beveik visi žūsta iš bado? Tas pats atvejis: ir tikros motinos, ir žindyvių („pusšimtį perrinko, besirinkdami“) pienas pasirodė besąs neskanus, „apkartęs pienas“. Štai kūdikis valgyti ir atsisakinėjo. O Meizelis išgelbėjo mergaitę – surado ožką!
Augino ją po to irgi pats. Motinos neprileido. Į arklidę nešiojo. Štai Tusia, kada užaugo, ir įsakė iškirsti sodą – arkliams reikalinga žolė. Visas šitas absurdas aprašytas kenčiant, su patosu – taip kad sunku nepasiduoti, nepatikėti. „Didžiosios rusų literatūros“ retorika paima į nelaisvę. Ir norisi tapatinti sodo iškirtimą su nuostabios epochos pabaiga. Bet juk Čechovo tektas juk irgi parodijuojantis. O svarbiausia, jokios praktinės prasmės iškirsto sodą „Sode“ nėra. Žolę žirgynui ruošia ne pievelėse prie ponų dvaro rūmų. Turtingiausieji kunigaikščiai Boriatinskiai turi didžiulį dvarą, pievas ir ganyklas. Sodo iškirtimas – feikas, parodija, kaip ir romano kalba – klasikinės kalbos su žemosios leksikos pakrapinimais imitacija: „Sultingos, beveik priešistorinės žalumos KŪŠIAI ŽĖLĖ iš visur“, „Nadežda Aleksandrovna UŽLAUŽĖ galvą…“, „Nadežda Aleksandrovna, atėjusi iki obels, <…> PASIGANĖ į valias“.
Parodinis sluoksnis romane didžiulis. Tiesą sakant, visas romanas jis ir yra. Pagrindinė jo medžiaga – susišaukimas su „Demonais“, romanu apie liberalus: Tusia – Nikolajus Stavroginas. Boriatinskaja – Varvara Petrovna. Meizelis – Stepanas Trofimovičius Verchovenskis. Niutočka – Daša Šatova. Aleksandras Uljanovas – Kirilovas…
Kad Dostojevskio liberalų aprašymas identiškas elgesiui liberalų dabartinių, išsakyta ne kartą, o Stepnovos romanas apibendrina ir tuos, ir tuos. Poza, idealai, mots – viskas sutampa.
Verchovenskis „nuolat vaidino tam tikrą ir, taip sakant, pilietinę rolę“, „be galo mėgo savo kaip „ujamo“ būklę“.
Meizelis: „Tai buvo jo asmeninis kryžiaus žygis“.
Verchovenskis „buvo žmogus net su sąžinės jausmu (tai yra kartais)“, „verkė jis gana dažnai“.
Stepnova: „… apsiverkė balsu, baisiai, plonai, kaip zuikis, kuriam dalgiu perpjovė letenėles“.
Verchovenskis: „…rusų moters mestas burtas klaikus!“
Meizelis: „… moterys, vargšės, buvo žemiau bet kokio mėšlo – ir tarnavo visiems… Instrumentas pasidauginimui. Paskutiniausio vergo vergė“.
Verchovenskis: „Dieve!… Petruša judintojau! Kokiais laikais gyvename…“
Boriatinskaja: „Dieve, dieve mano. Iki ko prisigyvenime! Įvykdyti mirties bausmę vaikams!“
Verchovenskis: „Kas gi už tai atsako? Kas sugriovė mano veiklą ir pavertė ją jeralašu? Ei, žūsta Rusija!“
Meizelis „nekentė valdžios bet kuriame jos pasireiškime – nuo gimnazijos mokytojo iki geradūšio uriadniko, ir net pats žodis „autokratija“ – svarbus, sunkus, su sabalo apvadu ir patamsėjusiu sidabru sidabru – jam sukeldavo neišgalvotą fizinį blogulį“.
Stepnova: „Nors jau buvo aišku, kad Dievas tą lemtingą dieną apsireiškė ne revoliucija, bet kažkieno nesutrypta į žemę cigarka… Gercenas [daužė] varpą , beviltiškai šaukdamas – tai vis prakeiktas caras, caras, caras, jie patys sudegino jus, patys – prakeiktieji!“
Sutampa net persmelkianti detalė – „labai nepigus“ šalis. Varvara Petrovna dažnai apsisiausdavo šaliu, o po to juo apkamšo Stavrogino žmoną. Vargšė šlubė šalį nusiima ir padeda ant sofos. Nepriima šios „garbės“. „Sode“ apie „brangenybinį“ šeimos šalį svajoja vyresnioji Boriatinskajos dukra (ir laukia motinos mirties), bet galų gale jis patenka tarnaitės Taniuškos nuosavybėn. Kaip tik skambant kertamo sodo garsams. Sudie, gražiasieliai liberalai. Atgriaudi nauji laikai. Juk jūs patys juos prišaukėte.
Sielojimasis dėl rusų liaudies nelaimių ir tuo pat pasibjaurėjimas jos atstovams, virstantis neapykanta; gailestis dėl beteisės moterų padėties ir tuo pat neapykanta Bestuževo kursų klausytojoms („šitos durnės užmušinėjo savyje geriausią, moteriškiausią“), degus mišinys pykčio, bailumo, savanaudiškumo ir įsijautimo į savą pozą – štai jis, rusiškas liberalizmas: „… mūsų mokymas yra garbės neigimas“ (Dostojevskis). „Aš visą gyvenimą melavau, – sako Verchovenskis prieš mirtį. – Net kada sakiau tiesą. Niekada nesakiau tiesos vardan tiesos, o tik vardan savęs“.
Liberalizmas juk, iš esmės, ir yra individualizmas. Liberalizmas neigia dvasinę dimensiją. Jo vertybė – asmeninė laisvė ir patogus egzistavimas. Bet kad būtum žmogumi, to maža. „Visas įstatymas žmogaus būties viso labo tame, kad žmogus visada galėtų nusilenkti prieš begalinį didingumą (Dostojevskis).
Dvasinės dimensijos atsisakymas – ir yra demonija. Liberalai gimdo demonus. Ir pas Dostojevskį, ir pas Stepnovą. Jaunesnioji karta romane „Sodas“ – tie patys demonai: bedvasiai vyresnieji Boriatinskių vaikai, įžūli Tusia, avantiūristas Radovičius, teroristas Uljanovas…
Veiksmo laikas ir „Demonuose“, ir „Sode“ tas pats. Bet jei Dostojevskis tik numato atgriaudintį socializmą, skundimus, žudymus, terorą, tai Stepnova jau žino, kad tai bus iš tikrųjų – ne veltui čia Uljanovų šeima. „Kiekvienas visuomenės narys stebi vienas kitą ir privalo pranešinėti. Kiekvienas priklauso visiems, o visi kiekvienam. Visi vergai ir vergijoje lygūs. Kraštutiniais atvejais šmeižtas ir žmogžudystė“ (Dostojevskis).
„Iki ko prisigyvenome! Įvykdyti mirties bausmę vaikams!“ – sušunka kunigaikštienė Boriatinskaja. O buvo taip: nuosprendžio įvykdymo metu dekabristui Bestuževui-Riuminui buvo 25 metai, Aleksandrui Uljanovui, kurį apverkia kunigaikštienė, 21 metai, o šalyje, kurioje laimėjo socializmas, mirties bausmė buvo įvesta nuo 12 metų amžiaus: „… pradedant nuo 12 metų amžiaus, traukti baudžiamojon atsakomybėn, pritaikant visas baudžiamąsias priemones“ (SSSR Centrinio Vykdomojo Komiteto nutarimas 1935-04-07).
Baisu, kad uroboras užsikniedino. Dabartiniai liberalai kovoja su tuo, ką patys kažkada pagimdė, to nepastebėdami, ir vėl nori to paties: „sistemine demaskuojančia propaganda nepaliaujamai menkinti vietinės valdžios reikšmę, sukelti gyvenvietėse sumišimą, pagimdyti cinizmą ir skandalus, visišką netikėjimą viskuo, geresnio troškimą ir, galų gale, įstumti šalį, nurodytu momentu, jei reikia, net į neviltį <…> užgrobti aukščiausiąją valdžią ir pavergti Rusiją“ (Dostojevskis). Tai yra, mums reikės viską pergyventi iš naujo? Vaikeliukai-demonai paaugo ir jau tuoj pereis prie terorizmo.
Bet Stepnova… to nenori. Ir rašo romaną. Sunkų, baisų. Kur parodyta viršūnių (kunigaikščių Boriatinskių) vaikiškumas ir neatsakingumas; savininkiški ir neapykantos žmogui pritvinkę „liberaliosios inteligentijos“ gūsiai (daktaro Meizelio asmenyje); jaunosios „demonų“ kartos fanatiškumas ir žiaurumas (Tusia, be svyravimų su savimi apvesdinusią savo „sesers“ jaunikį ir iškirtusi sodą, bombistas A. Uljanovas). Visa tai akivaizdžiai byloja: nekartokite baisaus kelio. Apsidairykite aplink. Pamatykite žmones, gyvus žmones, o ne savo idealų vaiduoklius, supraskite, kaip viskas pasaulyje suręsta. Juk nėra jokios „valstybės“ – tai abstrakcija, yra tik žmonės, visur – viršuje ir apačioje – žmonės. Ir kas nors pasikeis šitame pasaulyje, tik jeigu žmonės taps žmogiškesniais. Kiekvienas, kiekvienas iš mūsų.
Žodžiai iš Aleksandro Uljanovo atsisveikinimo raštelio, pateikti romano pabaigoje, skamba taip, it Marina Stepnova kalba juos savo kolegoms, bičiuliams, draugams-liberalams. Lyg aiškina, kad parašė šitą baisų romaną – apie juos ir su meile jiems. Nes negalėjo kitaip:
Aš jus myliu ir dėl to negaliu pasielgti kitaip. Aš jus myliu ir dėl to negaliu pasielgti kitaip. Aš jus myliu ir dėl to negaliu pasielgti kitaip. Aš jus myliu ir dėl to negaliu pasielgti kitaip. Aš jus myliu ir dėl to negaliu pasielgti kitaip.
Kiekvienas turi puoselėti savo sodą, prisakė Voltaire‘as, tai yra – mąstyti savo galva. Tegu ką pamačiau Stepnovos knygoje, skiriasi nuo to, ką rašo recenzentai. Bet aš šitą „Sodą“ matau taip. Ir už tai jį gerbiu.
Publikuota žurnale „Voprosy literatūry“ 2021 nr. 1.
Anna Žučkova (Анна Владимировна Жучкова) – kalbotyros mokslų daktarė, literatūros tyrinėtoja ir kritikė. Šiuo metu – nuo 1957 metų Maskvoje leidžiamo žurnalo „Literatūros klausimai“ (Вопросы литературы) redaktorė, literatūrinio portalo „Textura“ redaktorė, Rusijos Tautų draugystės universiteto docentė.
Iš rusų kalbos vertė Nomeda Repšytė.
Citatos straipsnyje iš Fiodoro Dostojevskio „Demonai“ ir Marinos Stepnovos „Sodas“ gali nesutapti su leidyklų „Vaga“, „Margi raštai“ ir „Tyto alba“ 1997–2020 m. publikuotais šių romanų vertimais.
