Jei nieko nepakeisim, belieka tūsinti

Viskas išnyksta, lieka tik boso linijos, mušamieji ir tolimos melodijos. Šokdama užmirštu, kas esu ir kad apskritai esu. Vienu metu atsimerkiu ir pagalvoju – o, šoku, esu klube. Keista vėl save jausti, galvoti. Tai jausmas, dėl kurio einu į reivus – manęs kurį lauką tiesiog nebebūna, lieka tik muzika.

Turbūt dauguma reiverių yra pagalvoję, kad pasaulis būtų gražesnis, jei visa žmonija kartu gerai patūsintų. Techno klubuose bei festivaliuose gali ne tik pasilinksminti, bet ir atrasti bendruomenę, kurioje pasijunti savas, kurioje nakčiai (o kartais ir kelioms paroms) žmonės iš skirtingų kultūrinių ir socialinių sluoksnių šoka kartu, vienas kitą besąlygiškai priimdami.

Techno bendruomenė Europoje pradėjo kurtis devinto dešimtmečio pabaigoje Berlyne – intensyvūs vakarėliai po sienos griuvimo tapo bendru Ossis ir Wessis (rytų ir vakarų berlyniečių) susibūrimo vietomis. Tuomet viskas vyko DIY (do it yourself) principu – užtekdavo rasti įdomią erdvę, pusvelčiui gauti patalpas ir atsinešti įrangą. Neilgai trukus techno bei kiti elektroninės muzikos žanrai išpopuliarėjo ir kitose Europos šalyse.

Prie bendruomenių susikūrimo didele dalimi prisidėjo ir MDMA. Šis narkotikas padeda stipriau pajausti ryšį su aplinka ir greta esančiais žmonėmis. Jei muzika prasta ir vakarėlis nuobodus, MDMA vargu ar padės, bet jei atmosfera puiki, MDMA pakylės ją į kitą lygmenį. Suveikus MDMA, pajauti visišką vienybę su žmonėmis, kurie tave supa. Visi rūpinasi vieni kitais, pastebi, jei kas nors jaučiasi prasta, dalinasi vandeniu, šokdami apsikabina.

Po gero vakarėlio tikrai ne vienam reiveriui yra kilusi mintis, kad, jei šį vienybės su pasauliu ir žmonėmis jausmą galėtume patirti visi kartu, viskas būtų kitaip. Pasidalintume tabletę per pusę ir išspręstume visas pasaulio problemas. Ir save, ir kitus priimtume be išlygų, mažiau pyktume, stipriau mylėtume. Hipiškai naivu, bet svajot apie kažką juk reikia.

Visgi dauguma reiverių po gero vakarėlio grįžta į darbus, laukdami kito savaitgalio ar festivalio. Jie neturi galimybės užsidaryti dvare, kelias savaites šokti, o paskui remdamiesi šia patirtimi pastatyti spektaklį. Łukaszas Twarkowskis turėjo.

Režisierius apjungė bendruomenės, kurioje jautiesi savas – reivo – ir XVIII amžiuje egzistavusios Paulavos respublikos, įkurtos Povilo Ksavero Bžostovskio, idėją. Paulavos respublikoje buvo panaikintas lažas, valstiečiams suteikta asmens laisvė. Šis socialinis eksperimentas pasiteisino, ir dvaras veikė pelningai. Twarkowskis siekė atkartoti šį eksperimentą XXI amžiaus kontekste. Kaip žmonės gyventų, jei neprivalėtų dirbti dėl pinigų, o galėtų susikoncentruoti į tai, ką nori daryti?

Aktoriai, užsidarę dvare, mokėsi didžėjauti, šoko, skaitė, atrado savo santykį su elektronine muzika. Taip jie palengva kūrė personažus, o režisierius sukaupė daugybę valandų filmuotos medžiagos.

Atėjus į spektaklį didelį įspūdį padaro pati erdvė ir scenografija – daug skirtingų patalpų, pirtis, baras, mini klubas, sofos ir taip toliau. Galimybė laisvai vaikščioti ir veikti ką nori iš pradžių nuteikia labai maloniai – neprivalai būti rimtas, susikaupti ir žiūrėti tik į sceną.

Techninis spektaklio įgyvendinimas efektingas – perėjimai tarp skirtingų scenų ir erdvių vyksta labai sklandžiai, spektaklį stebėti patogu ir priėjus arčiau prie aktorių, ir ekrane, ir atsigulus ant metalo konstrukcijų pakabintame hamake. Kai nusibosta stebėti veiksmą, gali pašokti. Ypač puikiai didžėjavo Gediminas Rimeika – kūrinius jis jungė meistriškai, jautėsi, kad mėgaujasi muzika, techno scena jam sava.

Neabejoju, kad spektaklių, kurių metu publika galės laisviau įsitraukti į veiksmą, vis daugės. Šiuo atžvilgiu „Respublika” Lietuvoje originali, tačiau kiek neįprastos spektaklio formos neužteko, kad jis dėmesį išlaikytų visas penkias valandas.

Kaip projektas „Respublika“ įgyvendintas puikiai. Jo tikslinė auditorija plati – žmonėms, kurie eina į klubus, smalsu pamatyti, kaip režisierius vaizduoja jų mėgstamą sceną bei pašokti. Tiems, kurie laisvalaikį leidžia Nacionaliniame dramos teatre, o ne „Opiume“, nesinorės praleisti spektaklio, apie kurį tikrai bus kalbama. Viskas sklandu ir profesionalu. Spektaklis labai instagram friendly, jo metu galima pasidaryti įdomių nuotraukų, pasifilmuoti, paskui pasidalinti instagramo stories.

Tačiau įpusėjus spektakliui pradėjo trūkti turinio, kurio stygių iš pradžių nustelbė scenografija, muzika ir vynas. Vaizdo medžiaga, veikėjų dialogai neįtraukė taip, kaip būtų galima tikėtis žinant, kad aktoriai kelias savaites gyveno atsiskyrę nuo visuomenės, sukūrę savo komuną. Jei mėgsti pareivint, nepamatysi nieko naujo. Išgirsi ne mažiau įdomių dialogų, po smagios nakties „Kablyje“ su draugais nuėjęs į afterį. Nors įsivaizduoju, kad žmonėms, kurie techno klubuose nesilanko, ši patirtis buvo įdomesnė.

Pristigo ir kiek gilesnio žvilgsnio į klausimą, kurį režisierius mini ne viename interviu kaip kertinį kūrybos procese – ką darytume gaudami universaliąsias bazines pajamas, jei galėtume būti tuo, kuo norime, veikti tai ką norime, jei sukurtume savo bendruomenę, mini respubliką. Jei vienintelis atsakymas į tai – reivas, nes vis vien nieko šiame pasaulyje nepakeisim, tad belieka tūsinti, nejaugi šiai idėjai perteikti reikia kelių valandų trukmės spektaklio?

Buvo lyg ir smagu, lyg ir tuščia. Po spektaklio nesijaučiau gavusi nieko naujo, viduje jis nieko neišjudino. Nemažą dalį spektaklio pra(si)fotografavau, šokau ir pražiopsojau nemažą dalį dialogų, kelias scenas. Taip ir turi būti, toks spektaklio pobūdis, bet, kadangi jis buvo transliuojamas tiesiogiai, mielai dalį medžiagos peržiūrėčiau namie, ir galbūt jį išvysčiau kitaip. Kadangi Łukaszui Twarkowskiui techno scena labai artima, norėjosi, kad jis labiau ją atskleistų. Žavėjimosi reivu buvo daugiau, nei paties reivo kaip reiškinio atskleidimo ar jo pojūčio perteikimo. Spektaklio pabaigoje visa erdvė tapo vienu dideliu vakarėliu, kas lyg ir smagu, tačiau nesuteikia nieko naujo – kai noriu pašokti, galiu tiesiog nueiti į „Kablį“, kur įspūdžiai bus žymiai organiškesni. Pajausti vienybę su šokančiais, mėgautis subtiliais pokyčiais boso linijose ir viską užmiršti – netgi save.

Nuotr. Ovan iš Pexels